Turnyras

Ji priėjo prie laužo kaip tik tuo metu, kai tarnai baigė pasakoti istoriją apie vilkolakį. Visi tarnai nulenkė galvas ir mandagiai pasisveikino, nors kai kurie iš jų nenuslėpė pašaipių šypsenėlių dėl ne vietoje, jų manymu, prisegto kalavijo. Ji atsainiai linktelėjo galvą ir atsisėdo atokiau, tačiau taip, kad girdėtų apie ką bus kalbama – vilkolakio istorija ją sudomino.
- Gal ten, iš kur tu kilęs, tai ir pasakos, tačiau rytuose vilkolakiai tikrai gyvena... – kažką kramtydamas ir vis patraukdamas gurkšnelį iš savo gertuvėlės murmėjo stambusis tarnas. – Pasiklausk bet kurio tarno, atvykusio iš tų kraštų.
- Taip taip, - netikėtai pritarė moteriškė ir pagaliau išniro iš palapinė. – Tiesą sako tas rajūnas, - ir pagrūmojo stambiajam didžiuliu samčiu.
- Tiesą kalba, tiesą... – prabilo iki tol tylėjęs žilagalvis tarnas. Vos jam prakalbus, šurmulys aplink laužą nurimo, visi įsiklausė į senioko žodžius. Jis kalbėjo lėtai, karts nuo karto padarydamas reikšmingas pauzes, kad viskas įtikinamiau atrodytų. – Vilkolakiai iš tiesų egzistuoja. Ir ta legenda tikrų tikriausia. Klajoja jaunasis kunigaikštis dabar po pasaulį ir vis bando numalšinti iš proto varantį norą drąskyti. Yra būdų jį sustabdyti. Vienas iš patikimesnių – nukirsti siaubūnui galvą. Galima užkapoti sidabriniu kalaviju, kaip žinia, sidabro labiausiai bijosi įvairūs baubai. Galima vilkolakį priversti tarnauti sau. – Seneliokas nutilo, išsitraukė pypkę, neskubėdamas ją prisikimšo ir papsėdamas pratęsė. – Sakoma, kad tas ar ta, kuri permiega su vilkolakiu, pavergia jo širdį ir tas niekadėjas tampa nusususiu šunimi prie to žmogaus kojų. Tada belieka jį supančioti tinklu iš sidabro vijų ir viskas – tu turi vilkolakį su puikiausiu pavadėliu. Kad ir kas beatsitiktų, vilkolakis bus, tarnaus ištikimai iki savo dienų galo. – Senasis tarnas nutilo ir rodės užsnūdo. Likę tarnai jau nebeturėjo laiko pokalbiams tęsti, nes suskambo trimitai ir iš palapinių pabiro riteriai.
Ji išklausė visą senolio pasakojimą ir dabar palengva kramsnodama gabalą mėsos mąstė apie tai, ką išgirdo. Staiga jos apmąstymus nutraukė niuksas į nugarą. Ji atsisuko.
- Ei, snargliau – aukštas riteris žiūrėjo į ją ir kvatojosi. – Gal susirungsi su manim iš karto kai tik pasistiprinsi? – Nugriaudėjo riterių juokas. Aukštasis buvo pasidabinęs mantija, ant kurios puikavosi trys didžiuliai ąžuolai. Rankoje jis laikė kalaviją, kurį nekiekvienas iš čia esančių būtų įstengęs pakelti. – Ei, gal apkurtai?
Ji numetė nebaigtą valgyti gabalą šuniui, tada atsistojo:
- Galim pradėti, – ir pasuko arenos link.
- Tai bent snargliaus įžūlumas... – springdamas suriko aukštasis riteris, nerangiai kėblindamas iš paskos. – Sukaposiu tave į gabalus, kaip paskerstą kiaulę.
Arenoje ir tribūnose dar buvo tuščia. Ji pirmoji įžengė, išsitraukė kalaviją ir atsisuko laukdama ilgšio, šis netruko pasirodyti, ir priešininkai pradėjo sukti ratus vienas apie kitą. Ji judėjo lengvai ir grakščiai, tuo tarpu aukštasis riteris karts nuo karto suklupdavo. Pagaliau jam neišlaikė nervai ir jis puolė – smarkiai užsimojęs kalaviju virš galvos. Toks smūgis būtų paklojęs ir jautį. Tačiau ji nelaukė, kol jo kalavijas ją pasieks ir net neatrėmė smūgio. Papraščiausiai vikriai šastelėjo į šoną, tada staigiai pasisuko ir kalaviju smogė per ilgas kojas, kurios nebuvo apsaugotos. Pasigirdo riksmas ir čiurkšle pasipylė kraujas. Ilgšis išmetė iš rankų kalaviją ir stvėrėsi už kojų. Kova baigėsi, kaip reikiant net neprasidėjusi. Ji nušluostė kraują nuo kalavijo.
- Prasidėjo poilsio diena... – sumurmėjo ir nužingsniavo stovyklos link, o pilies tarnai bandė paguldyti ilgšį į neštuvus. Keletas žiūrovų, kurie buvo susirinkę, tik numojo ranka ir pasiliko laukti įdomesnių kovų.


Jis stebėjo kovą ranka vis paglostydamas vilką savam herbe. Keistas jausmas kamavo žiūrint į kairiarankį riterį. Jis negalėjo suprasti, kodėl nuo jo sklido moters kvapas. Jis dairėsi įdėmiai, tikėjosi pamatyti netoliese slampinėjančią rūmų damą ar kitą moterį. Tačiau nieko nebuvo, išskyrus kelias tarnaites, pasilikusias prie stovyklos laužo.
Kovai pasibaigus jis nusekė paskui kairiarankį. Stebėjo jo judesius, eiseną... Nuo jo vis dvelkė moteriškumu ir žydrojo vilko šeimininką tas kvapas varė iš proto. Tai buvo aistra. Šitiek metų nepatirtas jausmas.
Sekdamas kairiarankį netyčia užkliudė kažkokį pro šalį ėjusį riterį.
- Atsiprašau... – sumurmėjo ir pasisuko eiti.
- Ne taip greitai, bičiuli. – Užkliudytasis riteris išsišiepė visa savo bedante burna, įsirėmė rankom į šonus, paglostė susivėlusią rudą barzdą, dar kartą nužvelgė žydrą vilką herbe, pažvelgė į savąjį, kuriame raiumojo didžiulė meška, tada pratarė. – Manau, jog šios dienos priešininką radau. Ką pasakysi, Vilke?
- Kada? – Vilkas viena akimi stebėjo kairiarankį, o kita – prieš jį stovintį meškiną.
- Dabar... – Riteris patapšnojo sau per pilvą. – Nors nemėgstu tuščiu skrandžiu kovoti, tačiau dėl tavęs padarysiu išimtį.
- Ar kalavijas tiks? – ramiai pasiteiravo žydrasis riteris.
- Be jokios abejonės, Vilke, – linktelėjo galvą rudabarzdis. – Tik po Tavęs, Vilke.
Jie patraukė į areną. Joje kaip tik baigėsi dar viena kova. Kuokomis ginkluoti du augaloti riteriai taip užtalžė vienas kitą, kad nė vienas nebepajėgė savom kojom išeiti iš arenos. Buvo paskelbtos lygiosios ir abu išbraukti iš turnyro, tačiau riterio vardą išsaugojo.
Ložėje jau sėdėjo kunigaikštis ir kiti didikai, o ir praščiokų jau buvo prisirinkę apsčiai. Vilkas ramiai įėjo į arenos vidurį, nusilenkė didikams bei kunigaikščiui, tada pasisuko į praščiokus ir pamojo jiems ranka. Tas judesys sukėlė didžiules ovacijas.
- Nepataikauk miniai, Vilke... – urgztelėjo riteris su meškinu herbe.
- Jie juk susirinko pažiūrėti gero reginio, kodėl nepalinksminus jų dar labiau? – Šyptelėjo Vilkas, apnuogindamas smailių dantų eilę. – Na, ar pasiruošęs, Meškine.
- Tikrai taip, juokdary... – Meškinas nusispjovė ir išsitraukė kalaviją.
Jie nesuko ratų, iš karto sukryžiavo ginklus. Suskambo plienas. Vėl ir vėl. Smūgiai buvo tokie stiprūs, kad skraidė žiežirbos. Kol kas riteris su meškos herbu spaudė žydrąjį riterį. Tačiau šis atremdavo priešininko atakas visai lengvai. Miniai toks reginys patiko.
Po eilinės atremtos atakos Vilkas nusispjovė ir pats perėjo į kontrpuolimą. Jis smūgiavo kairėn dešinėn, tarsi šienaudamas, Meškinas traukėsi atatupstas. Vilkas įmitavo smūgį iš kairės, o tada staigiai pakeitė kalavijo skriejimo kryptį ir smūgis nuskriejo meškinui į smilkinį. Šis susmuko kaip maišas apsipylęs krauju. Žydrasis riteris priėjo prie gulinčio rudabarzdžio ir atsainiai nusivalė savo kalaviją į jo mantiją su herbu. Praščiokų minia ošė. Didikų gretomis taip pat nuvilnijo šurmulys.
Riteris nusilenkė visai publikai ir lėtai pasuko stovyklon. Galvoje kaip pašėlusi skraidė mintis: susirasti kairiarankį ir išsiaiškinti, kas ir kaip.



Kunigaikštienė jau kelintą dieną buvo užsidariusi savo kambaryje, kuriame, be jos, buvo tik pribuvėja. Artėjo gimimo laikas. Visa pilis neramiai laukė sosto įpėdinio atėjimo į šį pasaulį.
  Tylusis Kunigaikštis sėdėjo savam soste. Į duris pabeldė.
- Įeik.
Durys prasivėrė ir nešina naujagimiu į menę įėjo pribuvėja. Tai buvo sena moteris, tačiau dar stipri ir gerai išmananti gimdymo subtilybes. „Ko gero, ji dalyvavo ir man gimstant, “ – pamanė kunigaikštis.
Naujagimis buvo susuktas į minkštą audinį, matėsi tik nedidelė galvelė ir plačiai atmerktos akys. Kunigaikštis ilgai žvelgė į pribuvėjos rankose esantį kūdikį, o tada lėtai prabilo:
- Kaip kunigaikštienės sveikata?
- Man labai gaila, – pribuvėjos balsas buvo aiškus ir skardus. – Tačiau Ponia neištvėrė. Tebūna Jai lengva žemelė.
- Tebūna... – tyliai sumurmėjo kunigaikštis. – Pasakyk, ką čia turi.
- Tai mergaitė.
Kunigaikščio akys tapo mažais, siaurais plyšeliais. Veido raumenys pradėjo trūkčioti. Jis sugriežė dantimis, o tada įsakė:
- Atiduok ją kokiam nors keliaujančiam pirkliui – tai ne mano kūnas ir kraujas...
... kunigaikštis sugrįžo iš prisiminimų, kaip tik tuo metu, kai riteris, su žydru vilku herbe, valėsi kruviną kalaviją į ką tik nukauto priešininko herbą. Jis apsidairė. Didikai rodydami nepasitenkinimą šurmuliavo.
- Jokios pagarbos... – sumurmėjo vienas iš kunigaikščio patarėjų, sėdintis šiek tiek žemiau. Jo žilą galvą puošė raudonos medžiagos raištis su deimantu ant kaktos. Žila barzda dailiai gulė ant plačios, kadaise tvirtos, o dabar jau senatvėje suvytusios, krūtinės. Dailūs jo drabužiai buvo priešprieša kunigaikščio paprastam ir kasdieniam aprėdui. – Ką tuo pasieksim, Kunigaikšti? – Paklausė atsisukęs.
- Mėgaukis reginiu ir neklausinėk... – kunigaikštis nebuvo linkęs bendrauti. Patarėjęs nulenkė galvą ir nusisuko.



Jį surakino grandinėmis ir įsodino į laivą. Po daugelio dienų kelionės jūra, jį išlaipino krante ir su daugeliu kitų atvedė į didžiulę aikštę, kuri kaip paaiškėjo buvo turgus. Jam pasisekė, bent dabar taip galvoja. Kadangi buvo stiprus, savo krašte buvo medžiotojas, mokėjo valdyti ginklą, todėl jį nupirko keliaujančių gladiatorių šeimininkas...
Jis kovojo daugybės miestų ir kaimų arenose. Kovojo su žvėrimis, su žmonėmis, su kareiviais, su bet kuo, ką rasdavo išėjęs į areną. Keletą kartų buvo sunkiai sužeistas, tačiau šeimininkas juo pasirūpindavo – medžiotojas iš tolimų kraštų nešė pelną. Žmonės plūdo pažiūrėti kaip jis kaunasi. Juodoji Mirtis – taip buvo pristatinėjamas arenose. Būdamas gladiatoriumi išmoko kautis įvairiausiais ginklais.
Nežinia, kaip būtų viskas pasibaigę, jei neįsiplieskęs karas, kurio metu visiems gladiatoriams buvo pažadėta laisvė, jei šie kovos už Pietinių Kunigaikštysčių nepriklausomybę. Jam pasisekė dar kartą. Pietinės Kunigaikštystės laimėjo ir jis atgavo laisvę, negana to, gavo ir riterio vardą, nes kovėsi lemiamame mūšyje, po kurio buvo paskelbta taika ir kuris smarkiai praretino tikrųjų riterių gretas...
- Ei tu, kelme,  - šūksnis pažadino jį iš prisiminimų snaudulio. – Ar dar ilgai trūnysi prie to laužo? O gal jau gana šildytis? Gal nešk savo juodą pasturgalį į areną?
Tamsusis riteris atsisuko rėksnio pusėn. Šis buvo dar visai vaikėzas, tačiau veidą jau buvo subjaurojęs baisus randas, kuris prasidėjo nuo kairiojo smilkinio, o baigėsi pasmakrėje. Iš rankos į ranką jis mėtė įspūdingai atrodantį dviašmenį kirvį, o jo herbe, nepaisant jokios logikos, puikavosi trolis.
- Mane pravardžiuoja Trolių siaubu, – pratęsė savo tiradą rėksnys. – Ar priimsi mano iššūkį, juodašikni?
Tamsusis riteris atsikratė paskutinių tingumo likučių ir atsistojo. Jo masyvus kūnas privertė prikąsti liežuvį Trolių siaubą, kuris jau ruošėsi mesti dar vieną užgaulę pastabą. Tamsusis riteris iš savo kelioninės mantos išsitraukė kirvį, kuris netgi pranoko rėksnio rankose nerimstantį ginklą ir linktelėjo galva arenos link. Vakarėjo.
Rėksnys pirmasis įžengė į areną ir vos tik pasirodė Tamsusis riteris, iš karto puolė. Ataka buvo greita ir netikėta, tačiau svetys iš tolimų kraštų lengvai išsisuko nuo kirčio, turėjusio suskaldyti jam kaukuolę. Trolių siaubas atsitraukė. Tai ir buvo jo klaida. Tamsusis riteris gavo laiko ir atsivėdėjęs trinktelėjo tokį pat smūgį iš viršaus. Trolių siaubas pabandė atmušti šį smūgį savojo kirvio kotu, tačiau smūgis buvo toks galingas, kad ginklas iškrito jam iš rankų, o jis pats suklupo ant kelio. Antras smūgis suskaldė kaukuolę. Minia pasiuto staugti. Vieną akimirka Tamsusis riteris pasijuto lyg vėl būtų gladiatorius - Juodoji Mirtis.