Apmąstymai apie laisvę

Darius Mockus

Įžanga

Kad laisvė yra viena iš svarbiausių vertybių žmogaus gyvenime yra tarsi savaime suprantamas dalykas, dėl kurio negali būti jokių ginčų. Tvirtinimas, jog yra žmonių, kuriems nesvarbi būtų jų laisvė yra mitas. Greičiau tokie žmonės, kurie neva siekia laisvės priešybės, nelaisvės arba vergovės sau yra tik per daug silpni, kad galėtų pakilti virš aplinkybių, kurios daro juos nelaisvais. Todėl pagrindinė mintis apie laisvės svarbą žmogaus gyvenime yra nepaneigiama.

Laisvės akivaizdumas tačiau nereiškia, kad apie ją nereikia kalbėti ar nėra ką pasakyti, nes viskas yra žinoma, viskas savaime suprantama. Tačiau taip nėra. Nors teoriškai tvirtiname, kad laisvė yra reikšminga kiekvienam žmogui, ši reikšmė gali būti nesuvokta iki galo, neįsisamoninta ir neartikuliuota. Dar pavojingesnis dalykas yra propaganda nukreipta prieš laisvę, kuri skelbia, kad ji yra tik iliuzija ir todėl jos neverta siekti, kaip neverta siekti iliuzijos.

Todėl dėl šių dviejų priežasčių, dėl sąmoningumo stokos ir dėl prieš laisvę nukreiptos propagandos, apie laisvę yra verta rašyti. Be to apie laisvę svarbu rašyti ir su istorine perspektyva, nes daugelį šimtmečių egzistavo visuomenės, kuriose daugelio žmonių laisvė buvo paneigta. Ir kita vertus, svarbu žiūrėti ir iš ateities perspektyvos, nes buvusi santvarka ir ideologija gali sugrįšti tik dar baisesnėmis formomis, ir tam kelią užkirsti gali tik mūsų žinojimas.

Galiausiai reikia kovoti ir prieš laisvės iliuziją. Gali būti taip, kad apie laisvę daug kalbama, lasvės principai deklaruojami, bet realiam gyvenime žmogus lieka visiškai supančiotas savo veiksmuose, ir turi tenkintis tik kalbomis apie lasvę, ja realiai naudotis negalėdamas.

1. Laisvė ir žmogaus sandara

1. 1 Laisvės sąvoka

Nagrinėti laisvę galima pradėti nuo laisvės sąvokos. Pirmiausiai, faktas, kad ši sąvoka egzistuoja parodo, jog egzistuoja toks dalykas, realus ar įsivaizduojamas, kaip laisvė. Aišku yra daug diskusijų dėl to, ar laisvė yra realus dalykas, ar tik iliuzija, tačiau bet kokiu atveju ši sąvoka egzistuoja ir ji kažką nurodo kaip faktą, ar kaip galimybę.

Kad galėtume šią savoką taikyti, turime suprasti ką ji iš tikrųjų reiškia, kitaip sakant turime ją apibrėžti. Preliminarus apibrėžimas galėtų būti toks: esinys esantis tam tikroje aplinkoje yra laisvas tada, kai jo veiksmų nedeterminuoja jokia išorinė jėga. Toks galėtų būti preliminarus laisvės apibrėžimas, kuris diskusijos eigoje bus dar pagilintas, nes preliminarus apibrėžimas yra per daug paviršutiniškas ir iki galo neatskleidžia nei žmogaus, nei laisvės prigimties.

Grįžtant prie šio apibrėžimo būtina pabrėžti, kad ne bet koks išoriškai nedeterminuojamas veikimas yra laisvas, nes tai gali būti  paprasčiausia inercija, kurioje nėra jokios žmogui būdingos laisvės. Veikimas turi būti išoriškai nedeterminuojamas, kad galėtume laikyti jį laisvu. Tačiau prie to dar reikia pridurti, kad veiksmas turi būti protinga savideterminacija, kurios pagrindas yra pats žmogus kaip sąmonė ir kaip protas. Jeigu nėra šių faktorių, tai nėra ir tikros žmogiškos laisvės, nes net gyvūnai, nors ir galėdami patys save determinuoti, jie nepakyla iki žmogiškos laisvės kokybės.

Taigi laisvės sąvoka gali būti apibrėžta kaip sąmoninga savideterminacija. Išorinės jėgos, pačios įvariausios, visuomet veikia, tačiau žmogaus laisvė reiškia, kad jos nevaidina ar ne visada vaidina lemiamą vaidmenį žmogaus veikloje. Koks yra santykis tarp žmogaus laisvos savideterminacijos ir išorinių jėgų arba aplinkybių bus panagrinėta traktato eigoje. O dabar užtenka preliminaraus apytikslio laisvės sąvokos apibrėžimo.

1. 2 Introjekcijos idėja

Kalbėdami apie laisvę mes visuomet galvoje turime žmogaus laisvę, todėl norėdami suprasti kas tai yra, mes turime žinoti ir tai, kas yra žmogus. Be atsakymo į klausimą, kas yra žmogus nėra ir atsakymo į klausimą kas yra laisvė. Laisvės problemos nagrinėti atsietai nuo žmogaus problemos yra neįmanoma, nes bent jau apytikris ir bendro pobūdžio žmogaus supratimas yra būtinas norint išnagrinėti laisvės klausimą.

Pirmas dalykas, kuris krinta į akis primityviame patyrime yra tas, kad žmogus būdamas aplinkos dalis yra nuo jos atsietas ir iš jos išsiskyręs. Tarp aplinkos ir žmogaus yra tam tikras atotrūkis, kuris daro būtina tam tikrą saveiką tarp to, kas yra žmogus ir to, kas nėra žmogus. Kitaip sakant, būdamas nuo aplinkos atskirtas, kad galėtų joje orientuotis, jis turi sueiti į tam tikrą santykį, arba sąveiką su ja.

Tiek žmogus, tiek aplinka užima tam tikrą erdvę, ir šios dvi erdvės yra atsietos viena nuo kitos. Todėl natūraliai kyla klausimas, kaip gali tarp šių dviejų esinių įvykti sąveika, o dar tiksliau, kur įvyksta žmogaus susitikimas su aplinka, kurioje jis gyvena. Galimybės yra trys, bet tik viena iš jų yra logiškai teisinga. Sandūra gali įvykti už žmogaus, pačioje aplinkoje, tarp žmogaus ir aplinkos, arba pačiame žmoguje.

Apsvarstykime pirmą galimybę. Akivaizdus dalykas yra tas, kad žmogus yra ribotas, tai reiškia jis turi erdvines ribas, kurios skiria aplinką nuo žmogaus. Todėl galima sakyti, kad kažkas yra arba žmogaus viduje, arba už jo ribų. Jeigu tarsime, kad sandūra su aplinka įvyksta už žmogaus ribų, kils klausimas, kaip mes tokį patyrimą galėsime vadinti žmogaus patyrimu. Juk jeigu patyrimas erdviškai nesusisiektų su žmogumi, tai mes negalėtume priskirti jo žmogui. Ar gali žmogus išeiti už savo ribų, kažkurioje vietoje susidurti su tikrove, o paskui sugrįžti į žmogų, ar nesugrįžti, ir padaryti šią sandūrą žmogaus patyrimu.

Panaši logika galioja ir antram variantui. Jeigu laikytume jį teisingu, tai turėtume sakyti, kad kažkokia dalis žmogaus išeina už savęs, kad  tas pat atsitinka su aplinka ir kažkur tarp žmogaus ir aplikos įvyksta susidūrimas, po kurio žmogus grįžta į save, turėdamas savyje aplinkos vaizdą.

Paskutinis variantas, kuris yra labiausiai įtikinamas, yra toks. Susidūrimas su aplinka įvyksta ne už žmogaus, bet pačiame žmoguje. Žmogus tarsi įsiurbia tą aplinką į save, į savo vidų ir suformuoja savo sąmonėje aplinkos vaizdą, kurį galima vadinti introjekcija. Žmogaus patirtyje, tokioje situacijoje negali būti išoriškumo ta prasme, kad visa introjekcija yra žmogui imanentiška. Ji yra aplinkos modelis, kuriame modeliuojama tiek išorinė aplinka, tiek žmogaus „vidus“. Sąmonės regos lauke, tiek vidinė išorė, tiek vidus yra vientisa erdvė, tik daugelis nesupranta savo vidinio pasaulio modelio, kurį jie laiko išore, imanentiškumo.

Kūnas duotas žmogaus suvokimui taip pat yra tik kūno vaizdas sąmonėje. Į šį vaizdą yra projektuojami visi „vidiniai“ suvokimai, tokie kaip mąstymas, jausmai ir t. t. Šis vidinis kūno ir aplinkos vaizdas yra sudarytas iš medžiagos, kuri vadinama juslumu. Sąmonė patiria būtent šį vidinį juslumą ir sąmoningas orientavimasis aplinkoje, vyksta aplinkos modelyje, kurį sukuria smegenys.

Be šio vidinio aplinkos modelio, egzistuoja ir jos suvokimas, kuris yra laikomas sąmonės sugebėjimu. Sąmonė nesutampa su juslumu ir jame neištirpsta, bet ir nėra nuo jo visiškai atsieta. Sąmonė sąveikauja su aplinka būtent per šį juslinį jos vaizdą.

Taigi žmogus yra ne kas kita kaip introjekcija, kitaip juslinis pasaulio modelis, pesmelkta sąmonės. Sąmonė yra kiekvieno žmogaus branduolys, o introjekcijos funkcija yra reprezentuoti aplinką tiek kūno aplinką, tiek aplinką esančią už kūno ribų. Tokia būtų apytikrė žmogaus sandara santykyje su aplinka kurioje jis gvena.

1. 3 Trys sąmonės atributai

Kyla klausimas, kaip tokia žmogaus sandara siejasi su laisve. Nesunku suprasti, kad iš pateikto žmogaus sandaros aprašymo, žmogaus centru yra laikoma sąmonė, nes viskas suvokiama būtent iš sąmonės perspektyvos. Jeigu net žmogus turėtų aplinkos vaizdą savo viduje, sakykime smegenyse, bet neturėtų sąmonės, jis nebūtų žmogus. Nors dažnai žmogus susilieja ar susitapatina su aplinkos modelio dalimis, iš kitų esinių jį išskiria ne šios dalys ar susiliejimas, bet tai, kas daro įmanoma priešstatą, kurios esmė yra atsiskyrimas nuo introjekcijos, tiek jos dalių, tiek introjekcijos kaip visumos. Žmogaus sandaroje akivaizdus yra introjekcijos peržengimas. Visas vidinis pasaulis nėra vien tik juslumas, bet visada yra kažkas daugiau, ir tai kas peržengia jį, ar pakyla virš jo yra vadinama žmogaus sąmone.

Suvokimo kryptis visuomet yra nuo sąmonės prie juslumo, ne atvirkščiai. todėl sąmonė yra, šia prasme, svarbesnė už juslinį pasaulio modelį. Todėl natūraliai žmogaus laisvę turėtume sieti būtent su sąmone, o ne su kuo kitu. Aišku sąmonė yra daugiau negu tik laisvė, bet akivaizdu, kad ji yra viena iš pagrindinių sąmonės apibrėžčių.

Dėl šios priežasties, nagrinėjant laisvės klausimą, yra svarbu aptarti, kas yra žmogaus sąmonė, ką apie ją galima pasakyti. Apie sąmonę kalbėti nėra lengva, nes nėra lengva padaryti ją tyrimo objektu. Juk ji yra bet kokio patyrimo, taip pat ir tokio tyrinėjimo pagrindas. Kita vertus, kadangi šio tyrimo objektas yra pati sąmonė, tai yra, ji pati yra savo tyrimo objektas, tai natūraliai, ji turi turėti apie save pačią kažkokį supratimą. Jeigu sąmonės esmė yra supratimas, tai ji turi suprasti ir save pačią, nes ji veikia, ir per šį veikimą sau reiškiasi. Aišku, reikia neužmiršti ir pačios sąmonės specifikos ir nesitikėti iš šios savižinos neįmanomų dalykų. Tokia savižina neatskleidžia nei samonės prigimties, nei sandaros, jei tokia yra. Toks tyrimas gali tik parodyti sąmonės atributus, tai yra savybes, kurias jai galima priskirti.

Taigi kaip sąmonė atsiskleidžia sau pačiai savivokoje? Kitaip sakant, kokius pagrindinius sąmonės atributus galima išskirti? Tiesą sakant, tokių atributų yra trys: sąmonės būtis, nes ji save suvokia kaip esančią ir šį būtiškumą taip pat perduoda visiems suvokimo objektams; asmeniškumas, nes sąmonė suvokia save kaip asmenį, išlaikydama tapatybę ir tęstinumą laiko atžvilgiu; ir sąmonės laisve, kuri yra ne kas kita, kaip jos veikimo savybė arba veikimo būdas, nes ji suvokia save kaip savo pačios priežąstį, tai yra ji veikia iš savęs pačios ir joks išorinis determinizmas jos suvokimui neduotas.

Taigi mes matome, kad sąmonės laisvė yra vienas iš sąmonės atributų, ir konkrečiai ji yra susijusi su sąmonės veikimu. Iš to kas pasakyta, matome, kad sąmonė turi aktyviąją ir pasyviąją pusę, būtiškumas ir asmeniškumas sudaro pasyviąją sąmonės pusę. Šis jos apsektas yra susijęs su suvokimu, savęs pačios ir objekto. Šiam sąmonės aspektui laisvės atributą priskirti neįprasta, nors įmanoma patį suvokimą traktuoti kaip laisvą ir tvirtinti, kad jo irgi neįtakoja jokia išorinė jėga. Labiau įprasta laisvę sieti su sąmonės veikimu. Jos aktyvumas pasireiškia trimis pavidalais: kūno valdymu, atminties valdymu ir proto valdymu. Atminties valdymas labai glaudžiai yra susijęs su proto valdymu, todėl juos galima beveik sutapatinti. O proto ir kūno valdymas siejasi, pavyzdžiui, išorinėje žmogaus kalboje.

Taigi laisvė reiškiasi šiais sąmonės aktyvumo, jos veikimo pavidalais. Galima dar kartą pabrėžti, kad laisvė yra ne kas kita kaip sąmonės veikimo būdas. Tai yra, sąmonė veikdama yra savo pačios pagrindas, ar tokiu pagrindu gali būti.

1. 4 Laisvė ir valia

Filosofinėje tradicijoje yra įprasta kalbėti apie valios laisvę, tačiau toks kalbėjimas nėra visai tikslus. Kad suprastume kodėl, mes visų pirma turime išsiaiškinti, kas yra valia ir koks yra jos statusas introjekcijoje. Mes matėme, kad sąmonė yra aktyvi, kad ji veikia valdydama kūną ir protą. Sąmonė yra žmogaus aktyvumo pagrindas. Kita vertus, valia taip pat yra sietina su veikimu. Kyla tiktai klausimas ar valia veikia pati, savarankiškai, ar yra tik kažkokio kito subjekto veikimo ženklas. Kitaip sakant, klausimas toks: ar galima valią laikyti savarankiška, ar ji yra pavaldi kažkam kitam. Kitaip formuluojant, galima paklausti ar valia yra savarankiška substancija, ar tik jausmas, atspindintis kažką kitą.

Mes sakėme, kad veikia žmogaus sąmonė, ji valdo žmogų. Pati valia nėra nei būtis, nei asmuo. Maža to, ji pati neturi suvokimo galimybių, tokių kokias turi sąmonė. Todėl vargu ar galima būtų tikėti, kad ji yra savarankiška, tai yra, kad ji gali savarankiškai valdyti žmogų, juk tam reikėtų valdyti atmintį ir protą. Bet pati valia nebūdama nei būtis, nei asmuo, negali šių dalykų valdyti. Toliau galima abejoti ar valia yra substanciali kita prasme nei juslumas. Juslumas tik reprezentuoja ir modeliuoja, tai yra, pagrindinė jo funkcija yra objektą pakeisti, sukurti jo pakaitalą žmogaus sąmonėje. Todėl kadangi valia nėra nei savarankiška būtis, nei asmuo, labiau tiktų ją laikyti juslumo atmaina. O žmogaus psichiką reprezentuojantis juslumas yra vadinamas jausmais arba emocijomis.

Todėl daug teisingiau būtų laikyti valią tik jausmu sąmonėje. Kitais žodžiais tariant, valia yra ne kas kita kaip sąmonės veikimo jausmas. Iš to išplaukia, kad sąmonė yra pirmesnė už valią ir kad valia yra visiškai subordinuota sąmonei, ne atvirkščiai. Todėl kalbėjimas apie valios laisvę nėra tikslus. Nes nors valia ir yra sąmonės aktyvumo jausmas, ir priskirdami valiai laisvę, mes netiesiogiai priskiriam laisvės atributą pačiai sąmonei, tačiau toks kalbėjimas sumenkina sąmone, nepripažindamas jai centrinio vaidmens žmoguje ir taip netiesiogiai sumenkina jį ir iškreipia jo prigimtį.

Dėl šios priežasties kalbėjimas apie valios laisvę per visą filosofijos istoriją yra tik požymis to, kad nesuprantama kas yra žmogus. Anksčiau buvo įprasta kalbėti apie žmogų kaip dvasią arba kaip sielą, tačiau niekada laisvė nebuvo priskirta nei dvasiai, nei sielai. Vietoj to, kad sakytų sielos laisvė, arba dvasios laisvė, visą laiką nagrinėdami šią temą filosofai įvesdavo valią, kurią neteisingai tokiu veiksmu prilygindavo sielai, arba dvasiai. Tačiau tokios savarankiškos substancinės jėgos žmogaus introjekcijoje nėra. Viso to pasekmė dar ir ta, kad tuo sumenkinama pati laisvė, nes taip iškreipiant realią padėti, ji buvo atskiriama nuo žmogaus branduolio. Kokie tokio atskyrimo motyvai sunku pasakyti. Galėtume manyti, kad toks mąstymas buvo nelaisvos visuomenės  ir nelaisvo žmogaus požymis, kuris instinktyviai norėjo sumenkiti žmogaus laisvę, ir padaryti ją akla ir neprotinga jėga. Nors iš tikrųjų, kadangi sąmonė yra būtis, asmuo, valdanti protą ir kūną, pati laisvė įgyja šias savybes ir visų pirma protingumą.

2. Determinizmas ir metafizinis libertarizmas

2. 1 Determinizmo rūšys

Determinizmas yra suvokiamas kaip žmogaus laisvės priešybė. Pagal determinizmo teorija, žmogaus veiksmai yra tik kažkokios nesąmoningos arba išorinės jėgos funkcija. Laisvės neigimo implikacijos yra tokios, kad sumenkinama žmogaus sąmonė ir ji yra laikoma tik iliuzija, nevaidinančia jokio esminio vaidmens. Visa žmogaus veikla prilyginama mechaniniam veikimui, determinuojamam ne paties žmogaus, bet kažko kito, nei  žmogus. Kai tikima aukštesne už žmogų jėga, tai žmogaus savęs vertinimas tiek nenukenčia, tačiau kai manoma, jog jo veiklą, visą aktyvumą, determinuoja žemesnė jėga, tai jau virsta atviru žmogaus menkinimu. Deterministinis žmogaus interpretavimas yra pagrįstas nepasitikėjimu ir netikėjimu žmogumi.

Yra galimi keli determinizmo variantai: vidinis determinizmas ir išorinis determinizmas. Pirmu atveju teigiama, kad žmogaus viduje svarbesnė yra ne protinga sąmonė, valdanti visą žmogų, bet  nesąmoninga žmogaus dalis. Imant žmogų kaip visumą, įprasta skirti psichiką nuo kūno. Tad galima tikėti, kad iš tikrųjų visą sąmonės veiklą determinuoja kūnas, o ji pati yra tik kūno, tiksliau smegenų iliuzija. Taigi pagal tokį vidinį determinizmą, žmogus būtų aplinkoje automatiškai veikiantis kūnas, kuris „galvoja“, jog jis yra sąmonė, arba siela, pagal senesnę terminologiją.

Toliau kitas vidinio determinizmo variantas būtų psichikos dalinimas į dvi dalis, pasamonę ir sąmonę, pirmajai suteikiant didesnę svarbą nei pastarajai. Kaip ir kalbant apie kūno sąmonės perskyrą, šiuo atveju laikoma, kad tai, kas žmogaus patyrime yra žemesnė žmogaus dalis, sureikšminama ir iškeliama į pirmą vietą. Tikima, kad sprendimus priima pasąmonė, o žmogaus sąmonė yra tik pasąmonės veikimo atspindys, nevaidinantis jokio esminio vaidmens. Tiesą sakant, ir šiuo atveju sąmonei, o tuo pačiu ir žmogui priskiriamas tik iliuzijos, epifenomeno, vaidmuo. Šiuo atveju taip pat nepripažįstama jokia žmogaus laisvė ir viskas atiduodama pasąmonės veikimo mechanikai.

Kitas determinizmo variantas yra išorinis determinizmas. Pagal jį, nors žmogui ir pripažįstamas sąmonės vaidmuo, jis sumenkinamas kitu būdu, padarant ją tik išorinių jėgų funkcija. Šios išorinės jėgos laikomos stipresnėmis ir aukštesnėmis, ir jos, tariama, paneigia pagrindinį žmogaus sugebėjimą - laisvę.  Vėlgi galima įsivaizduoti, kad ši išorinė jėga yra aukštesnė už žmogu, kažkokia bent kiek į jį panaši dvasia, arba aukštesnė „sąmonė“. Arba tai yra žemesnė materija, kurios forma, tariama, yra žmogus, kuri sąlygoja kiekvieną žmogaus krustelėjimą nuo A iki Z.

Galima pastebėti, kad visais determinizmo atvejais yra atvirai ar slaptai siekiama sumenkinti, arba nuvainikuoti žmogų. Padaryti jį nereikšmingu ir nesavarankišku. Čia susiduria du įsitikinimai, kad žmogus iš prigimties yra laisvas, ir šis savarankiškumas jam  suteikia šiokį tokį taurumą, o kitas įsitikinimas, ištirpdo žmogų aplinkoje, neigia jo savarankiškumą, autonomiją, ir tada žmogaus vertinimas priklauso nuo to, kaip interpretuojama ši aplinka, ar kaip inercine mechanika pagrįsta sistema, tokiu atveju šiai mechanikai pajungiamas ir pats žmogus, ar tai kažkokia aukštesnė laisva būtybė, kurios atžvilgiu žmogus yra tik vergas.

2. 2 Vidinis determinizmas

Vidinio determinizmo atveju žmogus yra dalinamas į dvi dalis: žmogiškąją žmogaus dalį ir nežmogiškąją, kuri yra prilyginama savo prigimtimi aplinkai ir traktuojama kaip vidinė išorė žmogiškumo atžvilgiu. Mes matėme, kad žmogaus branduolys yra vidinė introjekcija, o jo centras - sąmonė. Vidinio determinizmo teorija tvirtina, kad sąmonė ir introjekcija yra tik nereprezentuotos žmogaus dalies funkcija, neturinti savarankiškos reikšmės, kitaip sakant, kiekvienas jos krustelėjimas yra determinuojamas šios vidinės išorės, kuria gali būti „kūnas“ arba pasąmonė. Kadangi kūno materija prilyginama aplinkai, tai faktiškai turimas galvoje išorinis aplinkos determinizmas sąmonei. Atitinkamai, pasąmonė yra sutapatinama su neuronų tinklų veikimu smegenyse, o  šie tinklai yra tokia pat materija, kaip kūnas ir aplinka.

Toks interpretavimas yra pagrįstas dviejų galimų perspektyvų perskyros pagrindu. Viena perspektyva, būdinga kiekvienam save suvokiančiam žmogui yra vidinė savimonė, kurios metu sąmonė suvokia save pačią ir „vididnę“ introjekcijos dalį. Tai yra suvokimo perspektyva iš sąmonės vidaus, arba sąmonės savęs suvokimas, nuo kurio pereinama prie kito suvokimo pagal analogiją. Kita  perspektyva yra iš išorės, pradedant nuo materijos ir einant prie sąmonės. Vidinio determinizmo teorija remiasi kaip tik šia išorine perspektyva, ir pradėdama nuo kito, nuo materijos, nuo išorės, ir sąmone laikydama tik pastarosios funkcija. Tokį požiūrį galima laikyti redukcionistiniu požiūriu, kuris sąmonę ištirpdo moksliškai konstruojamoje materijos sandaroje. Ir jeigu nebūtų taip pat ir  vidinio supratimo, tai labai tikėtina, kad sąmonės egzistavimas būtų neigiamas net iliuzijos pavidalu, nes tokioje perspektyvoje jokia sąmonė nerandama, nekalbant jau apie jos savybes, viena  iš kurių yra žmogaus laisvė.

Tačiau tokį požiūrį paneigia vidinė kiekvieno žmogaus patirtis, kurioje introjekcija ir sąmonė yra visas žmogui duotas pasaulis. Apie išorę, apie materiją, apie kūną, sąmonė sužino tik per introjekciją, vadinasi tai yra pirmesnė ir tvirtesnė realybė, negu visi moksliniai pasaulio konstruktai, kurie yra dirbtiniai ir išvesti iš šios patirties. Vadinasi patikimesnis išeities taškas vis dėl to yra vidinė, o ne  išorinė perspektyva. Ir padarius tokią prielaidą, galima suabejoti visų mokslinių konstruktų teisingumu, arba pakankamumu. Juk introjekcijoje mes nerandame nei atomu, nei molekulių, nei neuronų, nei elektrinių impulsų ir t. t. O mokslas juk bando žmogų redukuoti kaip tik į tokias duotis.

Taigi dabar paklauskime, kur yra determinuojamas žmogaus veikimas, jo žmogiškoje dalyje, tai yra, introjekcijoje, ar nežmogiškoje, tai yra, pasąmonėje arba kūne? Laisvos sąmonės aktyvumas reiškiasi sprendimų priėmimu, kurie determinuoja žmogaus išorinį aktyvumą. Prieš atliekant kokį nors veiksmą, sąmonė turi priimti sprendimą, kuris jeigu nedeterminuotas iš išorės sąmonės atžvilgiu turėtų būti laikomas laisvu sprendimu. Taigi performuluokime klausimą taip, kur yra priimamas iš tikrųjų sprendimas, sąmonėje ar pasąmonėje, pastarąją laikant tik smegenų veiklos ženklu.

Bendrai tariant, laisvą žmogaus veikimą aplinkoje dar galima būtų pavadinti protingu ir aktyviu orientavimusi pasaulyje. Tačiau mes jau sakėme, kad būtina sąlyga tokiam orientavimuisi yra aplinkos vaizdo, tiek išorinės, tiek kūno, turėjimas. Todėl turime klausti ar pats kūnas arba pati pasąmonė turi tokį vaizdą, o jeigu neturi tai kaip ji galėtų pati, apeidama introjekciją priimti protingus sprendimus, kuriuos po to dar reikėtų atspindėti introjekcijoje. Ar ranka, arba širdis, arba liauka gali priimti sprendimą. Vidinė patirtis tokią prielaidą neigia. Subordinacija yra kaip tik priešinga, kurioje būtent sąmonė yra išeities taškas. Toliau ar smegenys gali būti tokio sprendimo pagrindas? Atsakymas priklauso nuo to, ar mes pripažįstame, jog patys neuronų tinklai gali turėti kažkokį vaizdą ir jame orientuotis. Tačiau tokią prielaidą neuro anatomija neigia, nei smegenų sandara, nei neuronų funkcionavimas, kai susižadinimo būsenoje jie generuoja impulsą, nėra pakankamas pagrindas paaiškinti sąmonės vaizdui, kuriame, kaip sakyta nėra jokių neuronų ir impulsų.

Kas tokiu atveju lieka? Tik tai ką pateikia vidinis sąmonės patyrimas, kuris rodo, kad sąmonė pati orientuojasi introjekcijoje ir pati priima sprendimus, nebūdamas nei tik smegenų veiklos atspindys ar smegenų jausmas, kuris tik reprezentuoja kažką kitą, o ne save pačią. Iš to išplaukia tikėjimas fundamentaliu dualizmu žmogaus sandaroje, kai materijos substancialumui priešpastatomas realus sąmonės, turinčios savarankišką būtį, substancialumas, kuris neredukuojamas į jokį materialumą. O jeigu sąmonė yra reali, tai ir jos savybės, viena iš kurių yra laisvė, taip pat turėtų būti realios.

Aišku, yra daug kūno funkcijų, kurių sąmonė neįsisąmonina ir nereguliuoja, tačiau jos susijusios tik su kūno funkcionavimu, ir nesusijusios su protinga išorine žmogaus veikla. Spręsdami laisvės klausimą, mes nekalbame apie tokį primityvų vidinį kūno veikimą. Sprendimo ar išskirti į kraują adrenaliną pati sąmonė nepriima, bet šiuo atveju kūnas veikia kūną, o sąmonės svarankiškumas yra nepaneigiamas, nes jos sprendimų, susijusiu esmine sąmoninga ir protinga žmogaus veikla, nelemia jokia fiziologija ir žmogaus sąmonės laisvė, bent kaip galimybė priimti esminius sprendimus, išlieka nepaneigta.

2. 3 Išorinis determinizmas

Buvo sakyta, kad žmogaus laisvė reiškiasi išorine protinga veikla, kurios pagrindas yra protingas sąmonės sprendimas. Tokiais sąmonės sprendimais, kuriuos priima pati sąmonė valdydama savo protą, reiškiasi žmogaus laisvė. Tuo tarpu determinizmo teorija remiasi prielaida, kad šie sprendimai iš tikrųjų nėra pačios sąmonės sprendimai, bet juos, jeigu ir neįdeda į žmogaus galvą, tai bent jau įtakoja išorinės jėgos.

Nepaneigiamas faktas yra tas, kad žmogus gali veikti protingai, tą parodo, pavyzdžiui, dabartinė civilizacija, kultūros ir mokslo pavidalu. Ar galima būtų tvirtinti, kad žmogus nėra viso to autorius, kad jis visada yra vedamas kažkokios išorinės jėgos arba jėgų. Juk norint determinuoti protingą veiklą, išorinė determinuojanti jėga taip pat turėtų būti protinga. Yra du išorinio pasaulio supratimo būdai, mokslinis ir religinis. Pirmuoju atveju, pasaulis suprantamas kaip inercinė mechaninių jėgų sistema, o antruoju atveju – kaip dievas, kaip absoliuti, protinga, sąmoninga dvasia.

Pirmojo modelio akivaizdžiai nepakanka, nes žmogaus veikla nėra mechaninė inercija, o inercinė, tai yra neprotinga, sistema negalėtų sukurti nieko protinga, o tai kad žmogaus veikla yra protinga, nepaneigiamas faktas. Antra vertus, jeigu imsime religinį modelį, tai juo galima tikėti, tačiau toks žmogaus sąmoningos protingos veiklos pagrindas yra nepatvirtinta hipotezė, juo labiau, kad žmogus savo vidiniam patyrime nefiksuoja jokio išorinio determinizmo, nei mechaninio, nei kylančio iš aukštesnės sąmonės.

Kaip ir vidinio determinizmo atveju, išorinis determinizmas remiasi prielaida, kad sąmonė yra tik išorės funkcija, arba iliuzija, kaip veidrodis tik atspindinti viduje išorinių jėgų, kūno ar aplinkos veikimą. Sąmonė, o tuo pačiu ir žmogus, laikomas tik iliuzija. Tačiau aplinka, kurioje žmogus gyvena ir veikia yra reali. Kadangi žmogus yra atskirtas nuo aplinkos, ir turi joje kažkaip išlikti ir orientuotis, jis turi joje susivokti, ir tas pradas žmoguje, kuris padeda tą padaryti, turi būti toks pat realus, kaip ir pati aplinka. Juk negalėtume tikėti, kad išlikti pasaulyje žmogui padeda iliuzija. Tad jeigu sąmonė yra reali, tai ir visa tai, kas kyla iš sąmonės taip pat turi būti realu.
O tai, kad sąmonė yra determinuojama aplinkos savo protingoje veikloje yra niekuo nepagrindžiama prielaida.

2. 4 Žmogus kaip visuma

Kalbant apie vidinį determinizma, buvo sakyta, kad žmogus yra skaidomas į dvi dalis. Taip įprasta buvo daryti beveik per visą filosofijos istoriją. Viena dalis yra introjekcija, per kurią pasirodo žmogui jo aplinka, o kita dalis yra kūnas, kuris sąmonei duotas tik kaip atvaizdas. Akivaizdu, kad šios dvi dalys yra susijusios abipusės subordinacijos būdu, nes kūnas valdo introjekciją, ją kuria, o sąmonė valdo kūną, jei ir ne visą, tai bent jau svarbiausią dalį, kuri yra elgesys. Kalbant apie kūną, reikia pasakyti, kad jis duotas tik kaip juslinių duočių kompleksas introjekcijoje, pats kūnas sąmonei nėra pasiekiamas, kaip ir pati aplinka. Todėl įprasta, nesusimastant, kūnu laikyti tai, kas į jo vaizdą yra projektuojama sąmonės.

Taip pat labai daug nesusimąstant linkstama tapatinti save ne su sąmone, bet su kūno vaizdu. Tam gal ir yra tam tikras pagrindas, nes kūno juslumas introjekcijoje yra ryškesnis už kitų objektų juslumą. Be to, sąmonės aktyvumas visų pirma gyvenime reiškiasi kaip kūno aktyvumas, nes sąmonė valdo savo kūną kaip įrankį, su kuriuo ji gali pasiekti savo tikslus. Todėl kūno jausmas sąmonėje yra labai stiprus ir kartais net užgožia pačią sąmonę, ir atrodo, kad kūnas veikia pats, o sąmonė yra tik priedėlis prie kūno. Beje, tikią idėją labai aktyviai propaguoja ir mokslas, sąmonę laikydamas tik kūno iliuziją. Jų manymu kūnas yra realus, tikroji žmogaus realybė, o sąmonė tik jausmas pasigamintas kūno. Tačiau gilesnė situacijos analizė rodo visai ką kitą.

Mes matėme, kad realia mes turime laikyti būtent sąmonę, kuri yra reali substancija dėl to, kad jeigu ji būtų iliuzija, tai ji negalėtų valdyti, nes vargu ar galėtume tikėti tokia nesąmone, kad realybė yra valdoma iliuzijos. Toliau mes matėme, kad sąmonė egzistuoja vaizde, sudarytame iš juslumo, kuris yra vienintelė jos realybė. Sąmonė persmelkia šį vaizdą, su juo susilieja, bet jame neištirpsta ir gali pastatyti save į stebėtojos pozicijas, kuomet bet kokia vaizdo dalis tampa sąmonės stebėjimo objektu, nuo kurio ji atsiskiria. Taip galima stebėti savo „kūną“, savo „mintį“, savo „jausmą“ ir t. t. Taigi vis dėl to perspektyvos centras ir išeities taškas yra ne kūnas, bet sąmonė.

Kaip tokioje situacijoje atsiranda perskyra tarp sielos ir kūno. Mes matėme, kad yra skirtumas tarp vaizdo juslumo ir sąmonės. Kūnas taip pat psirodo kaip toks vaizdinis juslumas ir atitinkamai jį galima atskirti nuo sąmonės, kaip ir kitas introjekcijos dalis. Tai perspektyvos padarinys. Situacija rodo, kad žmogus nėra vien tik ištisinė sąmonė. Taip pat introjekcijos ekranas rodo, jog pačio kūno prigimtis yra kitokia negu sąmonės prigimtis. Todėl įprasta sąmonę nuo kūno skirti, ir kūną laikyti tam tikra sąmonės buveine.

Tačiau kita vertus, kūnas yra sąmonės nuosavybė, tai materijos dalis, kuri yra tiesiogiai valdoma sąmonės ir pastarosios negalimanuo jo atskirti. Todėl atsakymas, ką mes turėtume laikyti subjektu yra akivaizdus. Tai yra kartu ir kūnas ir sąmonė kaip visuma. Sprendimą priima sąmonė, bet jį vykdo kūnas. Tad jeigu subjektas yra kūnas ir sąmonė kaip visuma, tai kalbėdami apie sugebėjimą laisvai veikti, nepriklausomai nuo išorinio determinizmo, mes į žmogų žiūrime kaip į visumą, ir sakydami, kad jis pats priima sprendimą, kad jis kylą iš žmogaus vidau, o ne iš išorės, mes turime galvoje taip pat ir tai, kas kyla iš kūno. Ir tai yra dar vienas argumentas prieš vadinamąjį vidinį determinizmą.

2. 5 Metafizinis libertarizmas

Metafizinis libertarizmas teigia žmogaus laisvę, kuri peržengia gamtinės būtinybės sritį ir pakelia žmogų aukščiau visų kitų esinių šioje planetoje. Metafizinis libertarizmas atmetą deterministinį požiūrį į žmogų ir tvirtina, kad jis pasaulyje gali veikti kaip laisvas esinys, nepriklausomai nuo išorinio priežastingumo. Pasaulis, kuriame žmogus gali laisvai veikti yra planetos paviršius, ant kurio jis gyvena, o laisvė visų pirma yra galimybė laisvai priimti sprendimus, kurie yra jo veikimo pagrindas. Argumentai, kurie atmeta deterministinį žmogaus aiškinmą buvo išdėstyti ankstesniame skyriuje.

Aišku, metafizinis libertarizmas nereiškia, kad žmogus gali veikti tarsi tuštumoje, kurioje nėra jokio aplinkos pasipriešinimo ar atoveiksmio. Iš tikrųju, kiekvieno žmogaus net ir laisvas veikimas vyksta situacijoje, kurioje susiduria dvi pagrindinės jėgos: pats individas ir aplinka, kuri reiškiasi kaip įvairių poveikių daugis. Tačiau sandūra tarp priešiškų jėgų nepaneigia žmogaus veikimo laisvės, kuri suprantama kaip laisvas sąmonės sprendimų priėmimas. Netgi kovoje ar sandūroje žmogus gali priimti laisvus sprendimus. Nes jau traktato pradžioje mes laisvę apibrėžėme kaip sąmonės savideterminaciją. Tad net jeigu ir yra situacija, kurioje veikia taip pat ir priešpriešinės jėgos, sąmonės savideterminacija išlieka, o tai reiškia, kad išlieka žmogaus laisvė.

Absoliuti laisvė, būtų laisvė visiškoje tuštumoje, kur nėra jokio atoveiksmio žmogaus laisvei. Metafizinis libertarizmas nekalba apie tokią laisvę, nes ją paneigia elementarus kiekvieno žmogaus patyrimas. Laisvė realiam pasaulyje yra tik dalinė laisvė, bet ir jos pakanka, kad žmogų pakeltų aukščiau visų kitų esinių. Laisvė yra prigimtinė žmogaus savybė, susijusi su pačiu jo branduoliu, su sąmone, kurią turime laikyti realiai egzistuojančia substancija ir netgi vienintele betarpiška realybe žmogui, juk visas pasaulis pažįstamas tik per sąmonės tarpininkavimą. O iliuzija pažinti realybės tikrai negalėtų.

Sąmonė nėra visiškai pavaldi nei savo nežmogiškajai daliai, nei aplinkai. Ryšys egzistuoja, tačiau tiek savo kūno atžvilgiu, tiek aplinkos atžvilgiu sąmonė turi aukštesnį rangą. Kūnas be sąmonės gali egzistuoti tik elementariame gyvybinių funkcijų palaikymo režime, o aplinką sąmonė gali pažinti ir pritaikyti savo reikmėm. Ir šitoks sąmonės aktyvumas paneigia visas deterministines teorijas. Sąmonė nėra tik nematomų išorinių jėgų marionetė, o tai reiškia, kad ji yra ar gali būti laisva.