Limerikai (N-14)

Kai kas nors pamini Airiją, mano pažįstami iš karto atitaria - taip, žinoma, emigracija, šv. Patrikas, geras alus, pub'ai, gal dar vienas-kitas kokį nors Joyce'ą nedrąsiai burbteli, jo-jo, gera šalis. Kartais pats susimąstau, apie ką pirma pagalvoju išgirdęs „Airija“. Gal keista, bet man tai - limerikai. Kai liūdna, bjauru, išsidrebiu kokiam krėsle, pasikapstau airių liaudiškoje poezijoje ir turiu pasakyti, kad mane iki šiol stebina tos tautos sugebėjimas neprarasti nei ironijos, nei jumoro jausmo pačiomis sunkiausiomis minutėmis. Visa tai matau skaitydamas, kokį vieną-kitą parašydamas ar išversdamas (nebijokit, autorinės teisės liaudies dainoms netaikomos) limerikus - jie kartais graudžiai filosofiški ir ironiški -

Kartą mistikui špagų rijikui
Viduriai ir žarnynas sutriko.
Jo gailėjo visi,
Kai kardų skambesys
Pasigirsdavo iš šikinyko.

kartais truputį nešvankūs (o kuri gi liaudis švanki? vien lietuvių „įšoko oželis į rūtų darželį“, jau Jūs man atleiskit, bet didesnė nešvankybė nei koks airiškas penkiaeilis), pvz.:

Mama dukrai, išdykėlės veidu,
Be kelnaičių lipt kūdron neleido:
Ten gyvena Dėlė
Ir Vikrioji Varlė!
Tas pasaulis visai pasileido.

rečiau tiesiog nuotaikingi, bet visada šviesūs, nėra juose to juodulio, tamsybės, kuri, atrodytų, turėjo gožti visą nuvargusią 19 a. - 20 a. pr. Airiją. Taigi tuomi ir baigiu, nežnau, kokį biesą čia parašiau, bet norėjosi padėkoti airiams ne už ką kitą, net ne už Joyce'ą, o už tai, kad jie ramiausiai, nesukdami sau plaučių dainuoja

Airių geros barmenės merginos
Ant krūtų rašo kainas už Guiness,
O akliems (juk jų gaila) -
Brūkšt - ant subinių Brailiu,
Linksmos airių barmenės merginos.