Egoistas

Kartais meile vadiname tai, kad visiškai tuščia, be širdies, jausmų, be jokios ateities.
Braukdami ašarą gailimės dėl nieko, nesuvokdami kas bus ir slepiamės nuo to kas yra šiandien,
kas yra tikra. Nesuprantame ką jaučiam, kas slypi mumyse, ieškome esmės savo padarytuose
darbuose ir nerandame... nepagalvodami, kad jos nėra. Bandome vandeniu užgesinti ugnį
ir įsitikinę, kad pavyks, lėtai užmerkiam akis, bandom vytis kitą be vilties, be jokio tikslo
savo gyvenime, kartojam, kad yra dėl ko, nors žinom, kad patys sau meluojam.
Ir pavargstam, tik to nenorim pripažint, akmeniu pavirst ir pailsėt nuo visko:
nuo to kas supa mus, nuo melo, nuo to kas priverčia drebėti, bijoti ir slėptis.
Mes ŽMONĖS... tik kartais bandome vaizduoti Dievus.. bet ar pavyksta?
Ne... mes ne tokie, mes PAPRASTI, mes ne Dievai, neturime galių ir akyse nesislepia velniai.
O gal? Vis klausdami sunerimti mėginam... apsimetam, kad mylim, kad branginam ir tik
įskaudinę paliekam, kitaip negalim, nes nejaučiam malonumo. Be sąžinės graužaties
žudom, naikinam, niekinam, ir nudegam sparnus pajutę pasitenkinimą savim.
Mes ne tokie, mes PAPRASTI, tik to parodyt nenorim, negalim pasirodyti silpni, kad netektų mylėt.
Mylėt kito, taip kaip kiekvienas mylim save. Ar mes EGOISTAI? Taip, mes EGOISTAI, niekas
išskyrus mus mums nerupi. Tik mes visas pasaulis ir kiekvienas atskirai, žiūrėk kiek daug žvaigždžių-
Ir nė viena tau nepriklauso, tai pasaulio, tai dangaus, bet tai ne tavo.
Sustok, palauk, kartu pagalvosim apie viską. Apie tai ko nepadarėm, ką praleidom ir ko nepastebėdami
nepagailėjom, o reikėjo, o tikėjom, ir tik viltį praradę įklimpom i viską, kaip i pelkę, kuri skandina,
kuri žudo ir baugina. Ir mes rėkiam, kad bijom, mes rėkiam... mes pavargom...  MES EGOISTAI.
Tegul miršta, tegul skęsta ir žūna. Tegul dega ir griauna, pjauna ir šaudo.
O kas man iš to? Aš gyvas, aš ŽMOGUS, aš EGOISTAS. O tu iš manęs ko nors tikiesi? Gaišti laiką.
Vis guodžiu tave, nusigrešk nuo manęs, palik vieną, kaip ir kiti, nebūk išskirtinis į pilką masę pavirsk.
Tu vis dar žiūri? Meldiesi? O kam? Dievo nėra, tai tuščia, laikina, tai prasimanymas, įrodyk man, kad moki
gailėti, kad ašaros tavo tikros ir kad turi tikslą, gyvenimo tikslą, kad tai ne iliuzija, ne svajonė, kuri
niekada nevirs realybe. Nesakyk, kad tu kitoks...  ir delnais uždenk ausis, neklausyk!!! Neklausyk kito, nes
jis ne toks kaip tu, jis nenusipelnė, kad tu jo klausytum, rėk... rėk jam i akis, kad nekenti jo, meluok
kiek leidžia širdis, o jei neleidžia, naikink ją, sutrypk, neleisk jai atsigauti.. daužyk, kad būtų
skaudu... Man nepatinki tu, man nepatinka tavo gražios akys, as nekenčiu jų, nekenčiu tavęs ir tavo šeimos.
Tai norėjai pasakyti? ne? Taip, tu kitoks, tu išskirtinis, tu ASMENYBĖ, tu ŽMOGUS.
Tu jauti, tu myli nuoširdžiai, nežudai to kas gyva, neleidi kad tavo žodžiai daužytų širdis kitų,
kai kitas kalba, delnais neuždengi ausų, o klausai.. Visai kaip DRAUGAS.. tu kitoks, tu mylintis ir mylimas,
tu švelnus ir tyras, tu svajonė, kuri virsta realybe, tu nesi iliuzija, tu ne Dievas, bet tu tiki, tu meldiesi ir
turi viltį, kuri niekada neužges tavyje, tu žmogus-turi tikslą ir jo sieki. Tu nesi EGOISTAS. Tau rūpiu aš ir visi kiti.
Įrodei, kad ne visi vienodi. Tu ne ta pilka masė. Tu neskaudini, tu nepalieki, tu turi sąžinę, nevaizduoji Dievo,
O gal ir galėtum, bet tu ne toks. Gesindamas ugnį, neužmerki akių, tu nebijai, tu pasitiki savimi, tu žinai
kas yra šiandien ir nebijai... nebijai to kas bus rytoj. Tu tiki savimi, tu tiki ŽMONĖMIS, tu nesi EGOISTAS.
Tu ASMENYBĖ, tu PAPRASTAS, tiesiog tu ŽMOGUS.