Nuobodžiame gyvenime, tarp niūrių, bejausmių sienų sedėjo mėnulio apšviesta mergina. Jos skruostais tekėjo ašaros. Nes ji nenorėjo gyvenimo tokio koks jis yra, ji nenorėjo jo ašarų, jo liūdesio, jo skausmo, jo neišsipildžiūsių svajonių, jo vienpusės meilės, ji nenorėjo jo nesekmių... Ji sedėjo ir verkė... Nes jau nebegalėjo sustoti.. Ją slėgė viskas kas ją supa... Buvo tik viena siela, kuri buvo artima jai, buvo vienintelės akys kurių akių šviesa įžiebdavo šypseną jos veide... Buvo vienintėlis kūnas kurio jai reikėjo…
Beprasmiškos, liūdnos mintys vis sklandė galvoje nerasdamos sau vietos... Širdis vis sruvo krauju…Akys skendo ašarose... Ir taip diena iš dienos, naktis iš nakties... O tas žmogus vis neatėjo kuris turėjo priklausyti jai... Aš noriu prie jos prieiti ir ją paguosti, pasakyti, kad reikia laiko... Kad ji negalvotų apie išėjimą iš čia kaip apie geresnę išeiti... Aš jai noriu įrodyti, kad gyvenimas yra gražus... Ir tai įrodysiu. Įrodysiu, kad tie kas laukia sulaukia…Bet aš negaliu jos pasiekti... Negaliu... Įeiti į jos pasaulį... Nes mergina dingo... Išnyko... Mėnulio šviesoje... Liko tik tuščias jos kambarys... Ir liūdnas, daiktų portretas virš jos lovos...