Niekada...

Jurga buvo daili mergaitė. Šviesūs, vešlūs plaukai puošė jos galvą, kelios mažos strazdanėlės ant nosytės, mamos žodžiais tariant, dėl to, kad mėgo draskyti kregždžių lizdus. Ji mėgo lakstyti po pievą, dūkti su margaspalviais drugeliais vasaros dieną ir valgyti ledus dideliu šaukštu. Tas įvykis taip pat nutiko gražią vasaros dieną, kurią ji iki šiol puikiai prisimena tarsi baisų košmarą...


- Jurgute, būk gera, pažadėk man, kad niekada manęs nepaliksi, - maldaudamas prašė drugelis atsitūpęs ant riestos, strazdanotos nosytės.
- Niekada, niekada, mano gražuoli... O tu manęs irgi niekada? – paklausė mergaitė.
- Niekada, niekada...
Apsidžiaugė Jurga, kad savo mažajam pasaulėlyje surado kažką tikro ir artimo. Dvi dienas jie leido puikiai, pasakojo vienas kitam paslaptys ir abu tikėjo, kad niekas to nesužinos. Vieną gražią dieną mergaitė savo draugą rado mirusį, tiesiog užgesusį ant prisirpusio gėlės žiedo, prie kurio jie ir susipažino. Mergaitė turėjo svajonę, o toji ją apgavo.



„Niekada, nesakyk niekada“, - buvo kažkada girdėjusi mergaitė.