1 žmogaus 1 diena

Tamsos srovės liedamosis, pildė kiekvieną užkaborį, įsilauždamos ir į tavo širdį.
Pilkas daugiaaukštis, atstatęs briaunuotą krūtinę, panašėjo į didelį laivą vaiduoklį, sustojus gatvių tėkmei, prisišvartavusį prie šaligatvio. Kampuotos jo akys priminė kapaduobes, jose ūkavo baimė. Pažeme rūku draikėsi šešėliai, čiupinėdami praeivių kojas. Pastarąsias vilkai kaip pagalius. Ir taip norėjosi pulti ant žemės, apkabinti, išbučiuoti asfaltą. Paprašyti: Atleisk! Aš negalėjau tapti geresniu…

/Neleisk tamsai lietis į tave. Neleisk sau pasiduoti. Jei supranti, ko netekai ir nori tai susigrąžinti - jau žengei žingsnį pirmyn. Tęsk./

Namuose laukė pastarųjų dienų draugė - violetinio stiklo taurelė.
Magnetofone viena “ausis” bjauriai kosėjo. Ne kartą jam, senukui, išmalei klavišinius dantis.
Šįkart pirštas švelniai slysteli garso ratuku. Puiki arija praskalauja ausis, gera degtinė – gerklę. Prisėdęs iš karto paremi galvą rankomis (o ji tikrai sunki, ant jos sukrauti lyg svetimi vargai). Stebi kaip taurelėje nuskęsta iš akies iškritęs lašas skausmo. Karti degtinė… karti…

/Gana raudoti  – klausaisi dieviško soprano! Teisinga muzika padeda./

Taurelė plačiai kaip varniukas pravėrusi burną šaukė – kar kar - dAaar… Apkabink… Prigausk prie lūpų… Ir apkabinai, glaudei, bučiavai. Ir svaigai nuo jos girtos meilės. Žinojai, paskęsti šiame glėbyje nuodėmė. O ar galima pagyti nuo nuodėmės? Ar pagyja obuolys nuo kirmino, geležis nuo rūdžių?

/Nuodėmė obuoliu parieda. Neimk jo./

Sintetinis balsas telefono ragelyje taria: “alio”, “nebeskambink”… Iš atminties mozaikos iškrinta veidai, tik ne jos…

/Suprask ir susitaikyk: ne viskas skirta tau./

Sopranas toks tyras, apsemia sielą, kilstelti lig dangaus. Jis bekraštis, jam nėra ribų. Jis veržiasi per sienas. Tačiau kaimynai nepakenčia šios ‘šviesos’, besiveržiančios pas juos. Bildesiai į sieną nutraukia ritualą. Stuobriai. Girdėjai, kaip vakar jie už tos pačios sienos mylėjosi, kaip gyvuliai. Tylėjai… Mąstei, kad jie turbūt težino vieną pozą…Tamsuoliai.

/Meilę patirti – tai pajausti ją visą, nematerialią, visų pirma savyje. Paskui, gali ją duoti kitiems./

Lyg dama pūslėtomis rankomis skausmingai paspaudi magnetofono klavišą. Pakeiti muziką. Dar kartą karštai pabučiuoji “draugę” į lūpas. Užsiropšti ant palangės. Susivyruoji…
Prisidegi cigaretę. Pritūpi. Niekad nerūkai, laikai ją kol susmilksta iki skausmo.
Fredžio balsas lyg laukinis angelo puolimas - pamanai. Pasigirsta lūžtančių sparnų traškesys - senukas vėl “suėdė” kasetę.

/Žinai, kad tave tik perspėsiu, o ne laikysiu./

Brėži degtuką, vieną, kitą… ir stebi kaip pro orlaidę lyja ugnies gėlėmis. Jos neįsiliepsnoja. Nukritę ant stogo tik čirška, kibirkščiuoja lyg celofaniniai saldainių popierėliai, blaškosi į šalis. Ir oro gūsis grobuonies šuoliu pripuolęs galiausiai jas pribaigia.
Šalimais glaustosi katės, verkia, karpo ausimis dangų. Pučiasi - jų, lyg Šerhano ūsuose, sūpavosi raudonos gėlelės. Rausvi liežuvėliai keikdamiesi šokčiojo.

Kvietrugių laukas tavo rainelėse tai pašviesėja, tai patamsėja – drumstėsi įsirpę smaragdai. Minčių šmėklos neapleidžia. Pyktis, kurs gyvena tavyje, veržiasi vis kitu pavidalu, vis kita spalva ir jėga.

Tavo meilė panaši į drugį. Įstiklinai sielos langus jai. (Neišleidai, juk galėjo pabėgti!)
Prisiminei tulpėmis kvepiančią nuodėmę; po to kaip pakelėje sutikai skaisčiaskruostę aguoną. Iš rankų prieš ją lyg įkalčiai krito mandagius gestai. Mažai joje nektaro pasirodė esant. Deja, išsisuodinai nosį.

----

Prie sienos prikalei “kančia”, kad labiau skaudėtų. Atsigulei. Muzika nesiliejo - gabalais luposi ir krito nuo lubų. Dainuoji: Skausmas varva medumi nuo žaizdų. Išlaižyk, numarink, mano skausmą, žvėrie… Arba išdraskyk ar iškąsk…

Susimerkė akys. Baltomis lūpomis sapnai, išskleidė purpurinius sparnus. Išsigandę melsvi ornamentai nuo patalynės palindo po pagalve.

Drėgnai atsidūsta orlaidė kaip kadaise tavo mylimoji. /Ji išėjo. Nes buvo kita, ne tokia, kokios laukei, tikėjaisi./

Išeini ir tu. Išlipi per kaminą. Išbaidai pulką juodų loginių blusų. Tu dabar paukštis. Na ir kas, kad neturi rankų, už tai moki skristi! Tik slystelėjęs kaip aklas varnėno jauniklis nukrenti nuo stogo. Trenkiesi burna į gelžbetoninę žemę. Ištykšta geltonos seilės. Atsikeli. Nusivalęs eini namo. Tu nežinai, kas yra mirtis. Ji nėra peilio kriaunos, švininis kulkos svoris, rankų gniaužtai, didelis atstumas iki žemės…

/Turi žvelgti į dangų, o ne žemyn – į tamsą./

Paslaptis tau liko paslaptimi.

/Drugys gniaužtuose merdi./

Nubundi realybei daužant per veidą. Ir vėl viduje lyg dantimis griežtų juodas vilnonis megztukas.

/Tamsa iškreipia tiesą. Viduje gali būti baltas avinėlis./