Akordeonas

------------------------------------------------------------------------------------
Prakalba į malonųjį skaitytoją

Seniai seniai buvo paskelbtas toks gotikinio kūrinio konkursas, kuriame visi norėjo dalyvauti, bet niekas (atleisk, Antonija) taip ir nesudalyvavo. Prisipažinsiu, ėmiau tada ir aš karštligiškai skrebenti, bet iš keturių pradėtų tekstų nei vieno nepabaigiau. Čia skelbiamas padoriausias gabalas. Kodėl skelbiamas? Nes man atrodo, kad stilizacija visai įdomi.

O kad nebūtų liūdna skaityti, paklausykit kelių dainų iš čia - http: //www. wearemadagascar. com. Juk ne šiaip sau šis tekstas vadinasi „Akordeonas“.
--------------------------------------------------------------------------------------


Akordeonas


      Jam buvo dvidešimt septyneri, ir jis nesirgo jokiomis žinomomis ligomis, bet gyvybė iš lėto geso, ir artimieji jau tarėsi dėl laidotuvių, o reporteriai kūrė nekrologus. Jis dar kvėpavo, bet jau tarsi nebepriklausė šiam pasauliui. Kūnas tapo bjaurus pažiūrėti, o akys užgeso. Žmona kelis mėnesius nesitraukė nuo mirštančiojo, klausydama tylaus jo kvėpavimo. Visus lankytojus tuoj išprašydavo lauk, nors nepratardavo nė žodžio, tik mosteldavo ir užverdavo duris. “Žinomas muzikantas nori mirti tyloje”, - rašė laikraščiai, arba: “Ligos paslaptį saugo žmona ir privačios ligoninės sienos”.
      Aš tada buvau jaunas provincijos laikraščio žurnalistas, nors nė velnio nemokėjau rašyti – nemoku ir dabar. Aš tiesiog sukiojausi šen bei ten, ieškodamas dramatiškų istorijų, ir žinia apie žymaus akordeonisto N. paslaptingą ligą patraukė mano dėmesį. Bet su jo gydytoju susipažinau visai atsitiktinai. Po bevaisių pastangų prasibrauti į ligoninę, nutariau pailsinti kojas artimiausiame bare. Laisvų staliukų nebuvo, ir man teko prisėsti prie tokio įkaušusio tipo. Jis pats ir pradėjo pokalbį: paklausė, ar tikiu vampyrais ir kita velniava. O po to papasakojo istoriją, kurią sakėsi išgirdęs iš vieno paciento žmonos. Nereikėjo būti Pinkertonu, kad suprastum, jog tas pacientas yra N.


***

      Pirmąjį savo akordeoną jis sulaužė. Tyčia ir puikiai suprasdamas, kaip jam klius. Tada jam buvo devyneri, bet jau visa širdimi nekentė muzikos mokyklos, o instrumentai kėlė prietaringą baimę. Kartais atrodydavo, jog visi tie būgnai, trimitai, fortepijonai yra gyvi, ir vieną dieną išžygiuos lygiomis gretomis į gatvę, o tada jau laikykis! Todėl ir išardė savo akordeoną – nenorėjo turėti nieko bendro su tuo nepažįstamu baisiu muzikos pasauliu. Bausmė jo neišgąsdino, bet ir nuo grojimo išsisukti nepavyko. Motina, nupirkusi naują instrumentą, dabar pati prižiūrėdavo, kaip jis atlieka namų darbus. Ir jau negalima buvo tiesiog sėdėti, apsikabinus akordeoną, tuščiai spoksant pro langą. Jo grojimas, tiesa, nuo to nepagerėjo. Mokytojai stebėdavosi, kaip puikią klausą turintis berniukas niekaip nesusitvarko su elementariais kūriniais.
      Dvylikos jis jau beveik nustojo lankyti specialybės užsiėmimus. Ir gal būtų tiesiog išmestas iš muzikos mokyklos, jei ne mergaitė iš smuiko klasės. Tiesiog nusišypsojo jam, tada jis irgi nusišypsojo ir priėjęs paklausė, kuo vardu. O po to palaukė, kol baigsis jos užsiėmimai. Nuo tos dienos nuolat lydėdavo ją namo: ji jam aiškindavo solfedžio paslaptis, jis jai skolindavo muzikos istorijos konspektus. Nepasisekė – ta mergaitė buvo labai talentinga – laimėdavo visus konkursus, grieždavo visuose moksleivių koncertuose. Ilgainiui jis ėmė gėdytis savo nemokšiškumo, savo dvejetų ir to siaubingo triukšmo, kurį skleisdavo kankinamas akordeonas. Pamėgino pramokti bent kelis kūrinius, tačiau net ir tiksliai atliekami, jie skambėjo negyvai, tarsi jis būtų grojęs visai kitu instrumentu, nei bendramoksliai.
      Kartą jis paklausė mergaitės, kaip atgaivinti sausas natas iš sąsiuvinio. Buvo saulėta rudens popietė, iš užsiėmimų paleido anksčiau, ir jie ketino eiti į parką pažiūrėti gelstančių lapų bei suvalgyti tiek ledų, kad nesinorėtų visą žiemą. Todėl ji ne iš karto atsakė, tiesiog žiūrėjo, kaip spindi balos ir pešasi žvirbliai. O po to atsigręžė ir atsidusus tarė:
      - Groti reikia prakaitu ir krauju. Rimtai.
      Tą patį vakarą jis supykęs ant savo nevikrių rankų, brūkštelėjo per pirštus peiliuku. Po to ilgai stebėjo, kaip iš negilaus įbrėžimo sunkiasi kraujas, kaip pučiasi raudoni karoliukai ir rieda žemyn, tvinksta ant delno briaunos... Ir papteli ant lakuoto akordeono paviršiaus. Akimirką jam pasirodė, kad akordeonas krūptelėjo ir net išsirietė, mėgindamas pasiekti pirštus. Aišku, kvailystės, bet jis tuoj pat nusimetė diržus ir išbėgo iš kambario.
      Po savaitės mergaitė jį pakvietė į svečius. Sakė, kad nori pagroti naują kūrinį.
      - Pameni, kaip kalbėjome apie muziką? – paklausė. – Pažadėk, kad saugosi paslaptį!
      Ji atsargiai pakėlė savo smuikelį prie lūpų, kažką tyliai sušnabždėjo ir pūstelėjo į esus.
      - Žiūrėk... Ir nesistebėk.
      Abu pasilenkė prie smuiko, jis jau norėjo klausti, kur žiūrėti, ir tada pamatė... Korpuso gelmėse kažkas chaotiškai rangėsi, krebždėjo, iš pradžių pasirodė dvi plaukuotos vabzdžio kojos, tada tarsi antenos iškilo siūliškos ataugos – pats padaras, regis, buvo per stambus, kad prasispraustų pro siaurą angą. Mergaitė net nesusiraukė – žengė prie lango, švelniai priglaudė smuiką ir ėmė griežti naują melodiją. Vos įžiūrimos antenos virptelėjusios pasisuko ir prisiglaudė prie skruosto (ji šyptelėjo – matyt, bijojo kutulio), o tada įsmigo į odą.
      Jis šūktelėjęs pašoko – mistifikacija peržengė visas ribas – norėjo pulti, išplėšti instrumentą ir šveisti per langą. Bet ji buvo greitesnė:
      - Palauk!
      O po to ilgai pasakojo apie grojimą, apie muzikos dvasią – kaip vadino smuike gyvenantį padarą. Kalbėjo, kad grožis čia būtų apgaulingas, kad atlikėjo ekstazė turi būti keičiama į skausmą ir kraują, kad reikia mokėti aukoti ir aukotis.
      - Muzikos prigimtis yra demoniška, – sakė ji. – Ir jei nesudarysi sandorio su instrumento dvasia, nesutvirtinsi to sandorio krauju, nesuskambės smuikas. Nedaugelis, man rodos, pamato, kam aukoja save, bet jie girdi ir įsileidžia tą tyrą skambesį.
      Jis nepatikėjo – ne toks būdas. Grįžęs namo, ilgai suko aplink akordeoną, vis atidėliodamas sprendimą, nors puikiai žinojo, ką reikia daryti ir ko vis tiek imsis, kol dar iš darbo neparėjo mama. Galų gale pastatė instrumentą ant stalo ir piktai įsistebeilijo – juk gadina gyvenimą! Gadina! Ir jam pasirodė, kad ne tik jis žiūri į savo kankintoją, bet ir jį kaži kas stebi iš po klavišų. Jausmas buvo toks stiprus – lyg atokiame skersgatvyje akis į akį susidūrus su priešu; štai jie mėgina įvertinti vienas kito jėgas, taikosi, kur smogti.
      Ir jis neištvėrė: o juk ketino elgtis atsargiai, kad neliktų žymių, kad būtų galima apsimesti, jog ničnieko neįvyko. Bet įvyko, įvyko! Širdis daužėsi, dumplėse šiugždėjo, korpusas atkakliai slydo iš rankų, kad galų gale atvertų vien dulkinus akordeono vidurius. Tik šį kartą jis žinojo, ko ieškoti. “Nesvarbu, - galvojo, - net jei tikrai esi dvasia – jokio kito kūno be šios dėžės, man užteks pėdsako ar užuominos. ” Ir pėdsakas buvo: voratinklis, menkas, veik permatomas, bet dengiantis visus paviršius, tįstantis link kiekvieno mygtuko, klavišo, kiekvienos ertmės.
      Ne, jis nesudaužė akordeono plaktuku, neišmetė per langą, net nepamėgino išvalyti korpuso. Atidžiai surinko, užkabino dirželį ir paslėpė dėkle. Atsargiai užkėlė ant spintos. Visą savaitę neprisilietė prie instrumento ir nesilankė muzikos mokykloje, nekalbėjo su savo mergaite. O penktadienį nustebino mamą – susirado švarius marškinėlius, naujus džinsus ir išsiruošė į ataskaitinį koncertą. Jo mergaitė vėl buvo geriausia.
      Kitąmet akordeono klasėje atsirado naujas pirmūnas. Dar po kelių metų jis pradėjo studijas Muzikos akademijoje. Jo išblyškusi, didžiaakė mergaitė visada buvo kartu, lyg šešėlis ar – kaip norėjos manyti – geroji dvasia lydėjo koncertuose, taisydavo jo referatus ir tiesiog tvarkė nuomojamą kambarėlį. Kartais ji pati susimąstydavo, ar netampa nematomu žmogumi – naujų draugų nesusirado ir rodės, kad kiti studentai jos net nepastebi. Jis juokdavosi iš tokių nuogąstavimų – “Ar tau neužtenka manęs? ” – klausdavo ir primindavo, kaip švyti dėstytojų akys jai grojant. Mergaitė vis dar buvo geriausia. Talentingesnė už kursiokus, gabesnė ir už jį patį. Galbūt todėl dar ilgai netilo apkalbos, kai po vestuvių jis paprašė jos pasitraukti iš muzikos. Galėjo sau leisti – dar besimokydamas ėmė eksperimentuoti, subūrė grupę, kuri netikėtai išpopuliarėjo. Aišku, tai vis dar buvo intelektuali muzika, neskambanti kirpyklose ir spurginėse, tačiau iš įrašų buvo galima gyventi. Ilgainiui nei vienas didesnis eksperimentinės muzikos festivalis neapsieidavo be jo, o giminaičiai pavargo karpyti iš žurnalų teigiamas recenzijas. Gyvenimas vis gražėjo. Mergaitė... Ne, – jau jo žmona – atsigavo ir, kaip juokaudavo buvę kursiokai, pamiršo alkanus studentiškus metus: kur ta, per paskaitas alpusi, studenčiokė, o kur pilnoka, triukšminga moteris. Taip, gyvenimas gražėjo...
      O po trejų metų jis atsidūrė ligoninėje, gydytojai gūžčiojo pečiais, bet noriai ėmė pinigus iš raudančios žmonos. Nei visi turtai, nei varginantys tyrimai bei procedūros taip ir negražino jam sveikatos.


***

      Straipsnį aš parašiau, bet redaktorius mane išjuokė: sakė, neįtikima, absurdiška ir žeidžia N. artimųjų bei gerbėjų jausmus. “Žinai, - sakė, - pasilaikyk idėją apsakymui, jei kada pajusi bundant rašytojo talentą, o dabar verčiau paieškok medžiagos naujienų juostai. ” Ir aš ieškojau, o mistišką istoriją pasistengiau kuo greičiau pamiršti. Kai po savaitės perskaičiau apie muzikanto mirtį, širdis virptelėjo, tačiau aš guodžiausi, kad paviešinęs girto gydytojo sapaliones, nieko nepakeisčiau, gal tik išgąsdinčiau jausmingas studenčiokes. Ilgainiui įspūdžiai nublanko, ir aš nelaimingąjį N. iš tiesų prisimindavau tik kai kokiame vakarėlyje užsimanydavau pašiurpinti Akademijos pirmakurses. Viena tokia mane ir apšvietė. “Girdėjau, - šnibždėjo, - jo žmona grįžo į muziką. Ji nuostabi! Mūsų dėstytoja tiesiog meldžiasi jos talentui. O rytoj su grupe eisime į koncertą... ” Bet “rytoj” koncerto nebuvo: iš pradžių jį atidėjo, po to – atšaukė. Muzikiniame kalba, kad ponia N. persidirbo – dabar gydosi nuo nervinio išsekimo pajūrio sanatorijoje.
      Ir aš vėl nutempiau savo straipsnį į laikraštį, ir vėl jo nepriėmė. Nežinau, ką dar galėčiau padaryti, bet žinau, kad mano dukra niekada neperžengs muzikos mokyklos slenksčio. Tiesiog dėl viso pikto.