literatūros ir visuomenės santykis XXI amžiuje

Ar XXI amžiuje dar kas nors rašo ranka? Kas gali atsisakyti malonumo spaudyti mygtukus? Žmogus, kuris rašymo metu naudojasi popieriumi, o ne kompiuteriu, jau savaime atkreipia dėmesį. Turimą dėmesį norisi išlaikyti, o tam reikia taikytis prie visuomenės poreikių, žinoti koks, tarkim, romanas, būtų paklausus. Jeigu jo aprašyme parašyta, jog sekso scenų, žudynių, prievartos scenų apstu, kitaip tariant, jog romane yra tai, ko trokšta vidutinis skaitytojas, romanas visada susilauks dėmesio. Tačiau toks pataikavimas skaitytojui reiškia ir priklausomybę nuo jo įgeidžių. Todėl reikėtų pažymėti, jog rašantįsis ant popieriaus tai, ka jis tikrai nori rašyti, taip pat atkreipia nemažą dėmesį. Žinoma, jis gali būti neįvertintas tos visuomenės, kurioje jis kuria, tačiau literatūros istorijoje nemažai įrodymų, jog vienu metu uždraustas ar neįvertintas veikalas kitu laikotarpiu gali atsidurti dėmesio centre. Tad nepriklausyti nuo visuomenės norų ne taip ir blogai, jeigu, žinoma, turi kantrybės ir laiko laukti savo šlovės. Kūrinys, atitinkantis visuomenės pažiūras ir poreikius, žinoma, garantuoja lengvą kelią į sėkmę. Jeigu manote, jog toks kūrinys veikiau primena farsą ar juodąją komediją, jo ištakų toli ieškoti nereikia – pakanka apsidairyti aplinkui. Tipiškas kūrinys vidutiniam skaitytojui, kurie ir sudaro daugumą plačiosios skaitytojų auditorijos, geriausiai ir atspindi visuomenės pažiūras ir vertybes, o dažniausiai, manau, išryškina jos problemas. „Karai, priespaudos, depresijos nesibaigs, nes žmogus, deformuotas visuomenės, deformuoja ir visuomenę, o šioji grįžtamuoju ryšiu slogina jo paties sąvastį. Gaunasi uždaras ratas. “ (Gintaras Beresnevičius) Aišku, negalima teigti, jog visuomenė nesistengia išsivaduoti iš savo problemų, nes kaip didžiausiame blogyje yra trupinėlis gėrio, taip ir visiškai „sugedusioje“ arba, kaip pagal dabartinius standartus, „mėgstančius“ kaltę suversti kažkam kitam, pasakytume, „sugadintoje“ visuomenėje yra šviesos kibirkštėlių, neleidžiančių užgesti šviesai tunelio gale, į kurią šiuolaikinė visuomenė taip atkakliai veržiasi, bandydama nusikratyti Sovietmečio paliktų ir naujai atsivėrusio pasaulio atneštų blogybių. Šiandieninis miestas nebėra XXa. pradžios ar vidurio miestas, nes „be gėjų miestas nūnai daug kam atrodytų kaip valstybė be baleto, simfoninio orkestro ar performansų. “ (Jurgis Kunčina) Vis dėlto sveikintina bent tai, jog visuomenė palankiai priima naujoves, kas neliks nepastebėta ir literatūros padangėje.
      Šiuolaikinė grožinė literatūra žymiai skiriasi nuo senosios. Kitoks stilius, kitokie siužetai ir netgi savitas žodynas, tartum nauja naujojo amžiaus kalba. „Vartydamas dienraščius Jis kasdien pasidžiaugdavo, matydamas kaip Donelaičio ir Baranausko kalba netenka savo sumauto archajiškumo, apverktino agrariškumo, atsikrato atsibodusių būdvardžių, seilėtų deminutyvų, bei viso kito XXI amžiuje nereikalingo balasto. “ (Jurga Ivanauskaitė Placebas, Vilnius: Tyto alba, 2003, 386p.)  Ši citata iš Jurgos Ivanauskaitės romano gana ironiška, tačiau peržvelgus šiuolaikinę grožinę literatūrą, tenka pripažinti, kad ji teisinga. Senąją prakilnę kalbą keičia šiuolaikinės literatūros žargonas, dažnai visiškai nesuprantamas senajai kartai. Tai rodo, kad moderni literatūra ir orientuota tik į modernųjį skaitytoją, pametusį akėčias ir plūgą ir paėmusį į rankas naujosios kartos alamanachą – plonais viršeliais, lengvai skaitomą šiuolaikinio ar bent save tokiu laikančio rašytojo veikalą. Neteigiu, jog visi kūriniai tokie, tačiau „lengvumas“ dažnai būna privalumas. Nedaug kas imasi sunkaus, ilgo kūrinio šioje naujų technologijų ir galimybių visuomenėje. Tokių „lengvų“ kūrinių bendru bruožu galima būtų įvardinti vienodumą, kas jau tampa šiuolaikinės prozos „liga“. Paprastai siužetas neretai būna banalus, o ir „happyend‘as“greitai tampa nusibodusiu reiškiniu ir visuomenė, iki tol prašiusi tik „duonos ir žaidimų“, ima reikalauti kažko naujo, kažko „gilesnio“. Tai, žinoma, sveikintina, nes naujonės bet kokioje srityje reiškia, jog ji nestovi vietoje. Tuomet atsiranda noras keistis ir įsileisti „kitokią“ literatūrą.
      Šiuo metu susidomėjimas literatūra, ypač grožine, didėja, kas rodo, jog visuomenė pradeda pasisotinti technologinių naujovių ir bando iš naujo atrasti primirštus dalykus. Visuomenė trokšta ne tik bulvarinių skaitalų, vos už penkiasdešimt centų patiekiamų „Vakaro žiniose“, ir ryžtasi išleisti ne vieną dešimtį litų už kažką dar neragauto, kas galbūt sukels pojutį, apibūdinamą kaip „kartą paragavus, negali sustoti“. Galbūt tai susiję su tomis pačiomis technologijų naujovėmis, suteikiančiomis žmonėms daugiau laisvalaikio. O galbūt mūsų visuomenėje jau pribrendo reikalas ir noras susigrąžinti prarastus dalykus ir greitai mus vienys ne vien alus ir pergalės, o ir aistra skaitymui. Bet kokiu atveju visuomenės ir literatūros santykiai pastebimai gerėja bent jau paklausos atžvilgiu. Šis santykis nuo pat knygų eros pradžios buvo ir keitėsi priklausomai nuo visuomenės. Kaip jis keisis ateityje, priklausys taip pat nuo pačių žmonių ir nepaisant visų sociologinių tyrimų, jis visada pasilieka teisę būti kitoks nei tikimasi.