Š. diena

Kai sutežo paskutinis sniegas, ir, šildant dar tik pirmajai pavasrio saulei, balose pradėjo kauptis vanduo.
    - Padovanojau tavo sesei žiedą.
    - Ar ji pagaliau sutiko?
    - Ne, sakė, kad niekada netekės už manęs. Ir kad nebelysčiau jai į akis, nes jei pats skaičiuoti nemoku, tai ji už mane tai padarys ir kitą kartą, kuris bus šeštasis, kai eisiu jai pirštis, bus paskutinis mano gyvenime, nes ji nušaus mane prie verandos durų.
    - Bet visgi nesuprantu, kodėl ji tave atstumia… tau juk nieko netrūksta, na, nekreipiant dėmesio į tai, jog tu be priekinių dantų ir be pinigų.
    - Niekis, užteks dar vienai puokštei ir neperšaunamai liemenei.
    - Aš tavim dėtas nerizikuočiau – ji šaus tau tiesiai į galvą, nes tiki, kad parazitus tik taip galima sunaikinti: užlipa jiems ant galvos.

    Būsimam šešurui nusisukus, kaip tyčia ir įsirioglinau į veiną iš pirmųjų šiųmetinių balų. Ir, kai sustojęs vidury šaligatvio tikrinau, ar nesušlapo kiaurai batas, buvau priverstas pakelti galvą, nes išgirdau kaukiant sirenas. Dirstelėjau į aplinkinius namus – niekas nedega, net dūmų nėra. Tai kas čia, po velniais, kaukia?
    - Bravo karalienei! – kažkas sužvigo.
    - Žiūrėk, Antanuk, čia važiuoja karalienė, – močiutė įrodinėjo anūkui neįdomias tiesas, kuris be perstojo rijo saldainį ant pagaliuko. O aš ir pats, kaip tas mažas bamblys, dar nebuvau pasiruošęs sutikti šią garbingą, nors audringų fantazijų ir nesukeliančią, moterį.
    - Tu, parazite, - surikau balndžiui, kuris aptriedė man kaktą. Ir ruda kakavinė dėmė jau slinko mano nosimi už marškinių apykaklės. Apšiktą veidą nuvaliau ranka. Iš įpročio ją pauosčiau, bet tuo pasišlykštėjęs, nudrengiau į balą. Šiek tiek pamataškavau ranką pabalusiame nuo kalkių vandenyje ir susikišu atgal į švarko kišenę. Dabar jau aš buvau pasiruošęs sutikti karalienę. Bet toji jau buvo nuvažiavusi. Pradėjai juoktis kaip trenktas anglas, pamatęs, kad šiandien, kaip ir šimtą metų iki dabar, rytą aptraukęs rūkas dovanojo įkyrią dulksną, jau vedančią iš proto. Mano linksma scena, iškelta vidury miesto, tęsėsi iki tol, kol dar kartą mane pagerbė balandis – šį kartą tiesiai ant sužėliuotų plaukų. Dabar jau nekišau galvos į balą, kad nuplaučiau – grįšiu namo ir išsiplausiu, jei netingėsiu, nes šiandien sunki diena – mačiau specialiai karalienei nupirktą mersą ir du kartus buvau apšiktas tų dangaus žiurkių.
    - O tu bandyk jai pirštis užsidėjęs šalmą. Gal padės. Jos medžiokliniame vis tiek tik vienas šovinys telpa. Spėsi dukart pasipiršt, - pasiūlė jos brolis.
    - Bus matyt, bet šį kartą gėles pasiimk tu, nes neturiu, kur kišt.
    - Tu tik mažiau šypsokis ir nesimaišyk balandžių kely, nes tada ir kiaušinių apsauga nepagelbės einant pas Izabelę, - davęs dar vieną beprasmį patarimą spragtelėjo pirštais ir pranyko.

      Ištraukiau savo mirkstančią koją iš balos. Drėgną ranką nuvaliau į švarko nugarą. Ir laimingas, nors ir apšiktas, traukiau į ginklų parduotuvę, – juk mačiau karalienės mersą. Nors tik iš galo