Penkiolika metų prieš žodžius

Kartą, prieš penkiolika metų, mes žaidėm „kartuves“:
A----A.,
Ir, žinoma, kaip priklausė mūsų nusistovėjusių santykių ribose, lažinomės, ar Marius mane pakars.
Žodžius jis dažniausiai parinkdavo iš tarptautinių žodžių žodyno, kurį pastoviai vartydavo spręsdamas kryžiažodžius. Kai juos spręsdavau kartu su juo, atstovavau „liaudies balsą“:  įrašydavau moteriškus vardus, baldus, naminių gyvūnų veisles, t. y., tai, dėl ko jam per žema buvo sukti galvą, arba antikinės mitologijos personažus, kurių jis nesivargino ieškoti, žinodamas, jog tam esu aš. Mus intrigavo žodžiai, ir tai buvo bendra. (Kas mane nervino, susiję ne su jais, o su skaičiais. Marius dievino savo atmintį skaičiams: visų trisdešimt dviejų klasiokų gimimo datoms ir telefonų numeriams. Aš nemačiau tame prasmės, nes mokyklą baigėm prieš porą-keletą metų). Smailūs liežuviai dviese arba duetu, bendraamžių vakarėliuose. Tamada ir jo co-asistentė. Žodžiai buvo aistra, talpinanti savyje sakralizuotą Mariaus mylimąją Kaune ir visus mano ex-boyfriend‘us. Tuo metu mus tenkino toks bendravimo būdas: kalbėjimas apie žmones aplinkui (arba toli) aštriai, tarptautiniais terminais.
Manau, kad prieš penkiolika metų nė vienas iš mūsų nebuvo tikras, kuris laimės tas „kartuves“. Ne taip, kaip anksčiau. Bendravimo krizė. Beje, pirmoji, todėl ir labiau frustruojanti nei kitos, po to. Bandžiau spėti:
- T?
- Ne, - pasikasęs pakaušį Marius nubrėžė vertikalų brūkšnį.
- O? - ranka paremdama smakrą, tariau.
- Ne, - ištįso horizontalus brūkšnys, o Mariaus balsas pakilo dviem tonais:
- O tu žinai, kad aš tave galiu pakarti nebrėždamas antro vertikalaus brūkšnio?
- Nesąžininga.
- Bet kartuvės gali būti ir tokios.
- Vis tiek negarbinga, - tiesiog supratau, kodėl tempiamas laikas. Ko gero, ir pati norėjau jį pristabdyti, - M.
Mariaus ranka skrupulingai įrašo „M“:
A--M-A.
- Tikiuosi, dabar nesakysi „A“. Pagal taisykles, visas „A“ aš jau surašiau.
- Tai kodėl iš karto negali surašyti visų „S“?
- Gerai...
A--MSA.
- O dabar aš paspėliosiu...
- Ir aš... TOMAS. Aš tave pakarsiu.
Spėliojame. Jis visgi manęs nepakaria. Tik tik. Žiūriu į keistą žodį „AHIMSA“, o Marius baksteli į tarptautinių žodžių žodyną.
- Man nereikia...
Sunkiai klapteli užsiversdamas žodynas.
(„- Nori su juo permiegoti? “ – atsiprašau, tai buvo, ką aš išgirdau).
Marius tiesiog paklausė:
- Tau jis patinka? Tau patinka Tomas?
- Man patinka jūsų paprasti ir neįpareigojantys vardai: „Marius“, „Tomas“
(- Tu jau permiegojai su juo?).
Įgarsintas variantas suskambo ne mažiau pavydžiai:
- Aš turiu tik du draugus: Tomą ir tave. Na, tave ir Tomą. (Stengėsi būti mandagus, kas atrodė nerealiai). Ir, - patetiškas tonas, - judu vienas kito... „vzaimno“ pakęsti negalit.
- Turbūt niekad ir negalėsim.
- Tai ko tu nori?
- Nieko. (Žodžių). Ir tu manęs nepakorei.
- Kitą kartą, - grasina.
Aš jam nepasakiau (žodžiais), kad permiegojau su jo geriausiu draugu. Tomas, ko gero, irgi nepasakė (kad permiegojo su jo geriausia drauge). Aš nekenčiu Tomo, šis nekenčia manęs. Bet mes bendraujam su Marium. Ir vardan Mariaus, vienas su kitu. (Susitikę, įnirtingai kratom vienas kitam ranką: „kaip sekasi?, kaip vaikai?, kada matei Marių? “).
Reikalavimai žodžiams pasikeitė. „Kartuvių“ su Marium nebežaidžiam jau penkiolika metų.