Pasiklydęs rūkas

Pradžia.
Atsibudau tarp krūvos popierių. Atrodė, kad galva tuoj plyš.
Apsirengiau. Išėjau.
Rytas buvo šiltas, saulėtas. Vėjo gūsis paglostė mano nesutramdomas garbanas. Nuėjau į stotelę.
Autobusu nuvažiavau į teatrą. Tai mano darbas ir ne tik. Tai – mano gyvenimas.
<…> Po šio neaiškaus judesio aktoriai akimirksniu dingo  užkulisiuose, o salėje pasigirdo mirtina tyla. Nežinau kas tada sukosi galvoje tačiau aš likau sėdėti ant scenos. Man pasidarė liūdna. Uždanga nusileido. Aktoriai išėjo ir nusilenkė. Pasipylė ovacijos. Triukšmas buvo toks didelis, jog galima buvo išgirsti nebent tylą ir atrodė, jog ausų būgneliai nebeatlaikys. Išbėgau iš salės ieškoti tylos…
Eidamas link stotelės surūkiau kelias cigaretes. Laukiu autobuso…
Įėjęs į savo nedidelį butą pirmiausia apsižiūrėjau ar nieko nėra namie. Nieko nebuvo, tačiau kambaryje sklido švelnus vyno aromatas ir galėjai užuosti brangių vyriškų kvepalų priemaišą. „Ji čia buvo ir ne viena... “ Persirengiau. Atsisėdau prie savo, kaip visada, netvarkingo stalo. Pasiėmiau baltą popieriaus lapą ir ėmiau rašyti.
Po keliasdešimt minučių, o gal valandos, ėmiau savimi abejoti. Tiesą pasakius, net pats nelabai supratau ką rašiau. Rašiau tam, kad nereikėtų mąstyti. Rašiau apie tai, apie ką niekas dar nebuvo rašęs.
Beskęsdamas dūmuose rašiau toliau.
Pilna nuorūkų peleninė nukrito nuo stalo. Man tai nė kiek nerūpėjo.
Po kelių valandų baigėsi rašalas. Paskutiniais lašais padėjau daugtaškį.
Apsirengęs išėjau į laiptinę ir nusileidau liftu žemyn. Prie skelbimų lentos su lipnia juostele prilipdžiau savo „rašaluotą“ popieriaus lapą.
Nesvarbu ką aš parašiau, apie ką ir kaip, vistiek žinau, kad atsiras bent pora žmonių, kurių dėmesį atkreips šis lapas ir jis bus perskaitytas. Net nesvarbu ar kas nors supras ką aš parašiau, svarbu tai, kad įdėjau čia dalelę savęs. Svarbu tai, kad kažkas pajus tai, ką aš jaučiu. Beto, ar viskas ką randate knygoje turi būti gražu?..