Gėris

Šioje esė norėtųsi paminėti, ką šia tema pasisako tokie kompetetingi filosofijos autoriai kaip: Šv. Tomas Akvinietis, Aristotelis bei šių dienų filosofijos–teologijos atstovas J. Vanier. Kiekvienam iš mūsų rūpi moralinio gėrio sunkumas ir lengvumas, tai yra tas gėris, per kurį realizuojama mūsų galutinė gyvenimo prasmė. Jau nuo senų amžių žmogui rūpėjo, kaip teisingai nugyventi savo gyvenimą, žmogų ypač domino du klausimai: kodėl gera darymas vienus žmones patraukia ir teikia džiaugsmą, o kitiems yra labai sunkus ir nepasiekiamas?
KĄ REIŠKIA DARYTI GERA?
        Šv. Tomas sako, jog gėris sutampa su būtimi ir ši kertinė mintis yra Akviniečio gėrio temos pagrindas, juk būtis yra gera tiek, kiek ji yra būtis. Pasak šio autoriaus tik vienas Dievas yra aukščiausias Gėris ir visa kurinija iš Jo semia gėrį. Visiems savo kūriniams Kūrėjas skyrė tam tikrą dalyvavimą savo gerume. Ir nepakankamas dalyvavimas jame yra blogis. Tomo nuomone, Dievas yra visuotinis gėris ir visų dalinių gėrių šaltinis ir prie Jo artėti galima tik tada, jei Jis yra pirmas mūsų meilės objektas ir jei mes savo gėrio ieškome toje meilėje Jam. Aišku, kad tuomet ir artimą mylime atsižvelgdami į Dievą, ir tokiai artimo meilei netinka priekaištas, kad ji yra tik savo gėrio ieškojimo instumentas.  Šv. Tomas įžvelgia, kad visi mūsų sąmoningi veiksmai nukreipti į arba prieš mūsų galutinę pilnatvę Dieve, ir čia glūdi tų mūsų moralinių veiksmų gerumas ar blogumas.
        Akvinietis teigia, kad pirmasis siekiantis Galutinio Gėrio mūsų veiksmų moralumo kriterijus yra protas. Kaip tik protu suvokiame savo egzistenciją bei kelią į pilnatvę ar pražutį. Tačiau šis kriterijus nėra galutinis, nes protas gali klysti moraliniame pažinime. Ypač todėl, kad nuodėmingumas temdo mūsų protą. Galutinis kriterijus yra tai, ką Šv. Tomas vadina amžinuoju įstatymu. Žinoma, amžinasis įstatymas nėra koks nors transcendentinis (peržengiantis tikrovės ribas) moralinių normų kodeksas. Trumpai tariant, tai yra nesavanaudiškos meilės persmelktas Dievo sumanymas žmogaus ir visos kūrinijos atžvilgiu. Kaip tik todėl, realizuodamas šį Dievo sumanymą, žmogus eina į galutinę pilnatvę, kiek tai atitinka tą sumanymą, ir tai yra galutinis mūsų veiksmų moralinis kriterijus.       
MŪSŲ NUODĖMINGUMO KELIAMOS KLIŪTIS GĖRIUI
        Po šių apmąstymų pereikime prie šv. Tomo mokymo apie gėrio lengvumą ir sunkumą. Dar neįžengus į gėrio ir blogio teritoriją, Akvinietis išskiria dvejopą sunkumą:
1. Kai kada siekti kokio nors gėrio būna taip sunku, kad žmogus, tikrąja to žodžio prasme, turi tam sutelkti visas jėgas. Šis sunkumas gali kilti ir dėl to, kad tas gėris yra tikrai toks didelis, kad kam nors nemokančiam jo kurti, yra apskritai neprieinamas.
2. Tačiau kai kada didelio pasiryžimo reikia ir mažam gėriui daryti, pavydžiui, jei daryti gera musų sugebėjimas susilpnėjęs ir nuslopintas nuodėmės. Pirmiausia sustokime prie tų sunkumų, kurie trukdo daryti gera dėl mūsų nuodėmingumo. Šv. Tomas Akvinietis sako, kad net protas gali mums trukdyti daryti gera, ir juo labiau, kuo labiau jį užtemdžiusi nuodėmė, taip pat gali klysti ir mūsų sąžinė, o jei taip atsitinka, tai čia paprastai yra ir mūsų kaltės. Šie sunkumai įveikiami ne tiek valios pastangomis, kiek tiesiog atsiveriant moralinei Tiesai. Tereikia truputį kritiškai pažvelgti į tai, kuo puikuojamės, ir puikybė dings. Antroji sunkumo daryti gera nuodėminga priežatis – valios veidmainiškumas. Jis pasireiškia tuo, kad žmogus siekia mažesnio gėrio atsisakydamas galutinio gėrio. Kliūtis, tukdanti daryti gera dėl mūsų valios dvilypumo, yra sunkiausiai įveikiama. Klytančiam, kuris pripažįsta pagrindinius principus, galima nurodyti klaidą, kurią padarė darydamas išvadas arba ko nors nepastebėjo formuodamas problemą. Bet kaip padėti surasti tiesą klystančiam žmogui, kuris negali remtis pagrindiniais pricipais ir bando kurti tiesą kažkokiame gnoseologiniame liūnę? Šį klausimą Tomas Akvinietis palieka retorinį.
        Daryti gera mus gali trukdyti dar dvi kliūtys: 1. tai mūsų moralinis silpnumas ir 2. netvarkingi mūsų begaliniai dinamiški geismai, kurie pagal Kūrėjo sumanymą turi praturtinti ir papildyti žmogiškumą. Moralinį silpnumą gavome kaip dovana iš Kūrėjo, kad galėtume garbingai, nors ir sunkiai siekti gėrio. Būten todėl mums tai yra savotiškas išsukis, kurį nugalėję pasieksime Jį, galutinį gėrį ir Matą. Gydant šį dvasios silpnumą Tomas Akvinietis vertina kantrumo ir ištvermės dorybes. Kantrumas mums teikia jėgų giedriai nusiteikus įveikti pasipriešinimą, kuris galėtų mus paskatinti atsisakyti jo siekti, o tuo tarpu ištvermė teikia jėgų įveikti sunkumus.
        Ketvirtos rūšies sunkumai siekiant gėrio mums kyla dėl geismų, dėl nepavaldumo protui ir valiai. Tomas mano, kad savo geidimus net ir nusidėjus valdyti nėra sunku, tačiau yra dvi išimtys: Primoji – tai mūsų aistros. Stiprėjanių aistrų mūsų protas nepajėgia kontroliuoti. Antroji – tai kai kurios mūsų geidžiamos gerybės. Akvinietis sako, kad tai itin matyti kai žmogus savo laimę sieja su visuomenėje užimama padėtimi, turtu, malonumu, ir kitais daliniais gėriais, kurie turėtų būti tik kaip priemonė einant į Galutinį Gėrį. Taip atrodo nepageidautini sunkumai, kurių gali atsirasti darant gera. Aišku, šie sunkumai išnyskta savaime, nelygu, kiek žmogus įsitvirtinęs gerume; kita vertus, jie didėja, jei žmogus dar giliau grimsta į nuodėmę.
        Nuodėmės prigimtis yra tokia, kad stumia mus į kitas nuodėmes. Vienas iš filosofų yra pasakęs: „Neviltis yra tiesiogiai proporcinga siekto objekto didybei“, tiesa, šioje vietoje svarbu paminėti, jog šis filosofas kalbėjo apie didybę turėdamas omenyje ne Dievo tikrovę, bet malonumų sritį, su kuria šiandieninis žmogus tapatina gėrį bei laimę.
        Dar labai svarbi Tomo Akviniečio įžvalga, jog jis pastebi, kad ne visi  sunkumai kyla dėl paties žmogaus kaltės. Pavyzdžiui, kas nors ne dėl savo kaltės gali sunkiai sutramdyti seksualumą. Jeigu jam protu ir Dievo įsakymu pavyksta tai padaryti, aišku,  kad jo susivaldymo moralinė vertė didesnė.
GERO DARYMAS NEPATIRIANT SUNKUMŲ
        Mūsų dvasiai vertingas yra tik objektyviai sunkus gera darymas. Šiandienos visuomenėje paplitęs moralinis laisvumas sako, kad visus neįmanoma įpareigoti ryžtis objektyviai sunkiai veiklai. Nuolat pasigirsta balsų, kad krikščioniškoji moralė per aukštai yra pakėlusi kliūčių kartelę žmonėms, arba teiginiu, kad ne visi gali būti didvyriai ir kad ne visi esą tokie kietasprandžiai, kuriems nepakenktų evangelinės vertybės. Šiuose argumentuose slypi labai klaidingas įsitikinimas, tarsi objektyviai sunkus gera darymas būtų panašus į sunkumų kilnojimą, tarsi reikėtų stipriai sukąsti dantis, įtempti visas savo jėgas, ir gal tik tada būtų įmanoma siekti gėrio. Aristotelis teigia, kad iš esmės mums gali padėti tie patys praktiniai sugebėjimai, kurie padeda mums išugdyti vienokius ar kitokius gabumus ar profesinius įgudžius. Ir tuomet dėl savo moralinių ambicijų galime siekti dar sunkesnio gėrio, kuris pranoksta mūsų galimybes. Pajėgumą, kurį galime įgytu ką nors darydami gera, Akvinietis, kaip ir Aristotelis, vadina dorybe. „Pasak šv. Tomo, vienintelis žmogaus vertas Tikslas yra visuotinis Gėris, kuris iš tiesų yra lot. esse ipsum subsistens (savaime subsistuojanti esatis), t. y. Dievas, o priemonės Jam pasiekti yra dorybės. “ 
        Akvinietis teigia, kad dorybės turinys labiau yra gėris negu sunkumų įveikimas, todėl dorybę reikia vertinti labiau gėrio, o ne sunkumo požiūriu. Taigi žmogus turi nuostabų sugebėjimą tobulinti save, siekti gėrio, daryti jį. Čia ir glūdi dorybės esmės, kad gera darymas, kuris kažkada žmogui buvo sunkus, dabar yra langvas ir malonus. Tomo sentencijų aiškinime skaitome: “Nėra dorybės, kol gera daroma sunkiai ir be džiaugsmo”. 
        Akvinietis mano, jog dorybė savo esme pašalina sunkumus, atsirandančius dėl daromo gėrio didumo, tačiau tarsi prabėgomis ji lygiai taip pat pašalina ir antraeilius dėl mūsų nuodėmingumo kylančius sunkumus. Pasak Tomo gėris, kurio siekiame ne prievarta teikia džiaugsmingą pasitenkinimą ir jį šv. Tomas vadina labai gražiai: tai yra “poilsis pasiektame gėryje”. Ir nuolatinė galimybė džiaugtis tikru gėriu yra tikriausias žmogaus teisumo ženklas: “Gerą arba blogą žmogus gali pažinti iš to, kuo džiaugiasi jo valia”. Šiame sunkumo, susijusio su gera darymu, išnykimo aprašyme paryškinau tuos momentus, kurie Akviniečio mokyme siejasi su Aristotelio mintimi. Tiesa šie Akviniečio momentai yra paženklinti krikščionybe, tikėjimu, Aristotelis kalbėdamas apie Galutinį Gėrį jį įvardina filosofijos, bet ne teologijos kontekste, tačiau Arsitotelios nuomonė, jog yra Gėris, kurio siekiame dėl Jo paties yra Galutinio Gėrio apibrėžtis bei Priežastis sutaps su Akviniečio etiško žmogaus idėja.
        Toliau kalbėdami apie gėrį Tomo filosfinėj perspektyvoj pastebėsime, jog mūsų gėrio daryme labai svarbi meilės reikšmė. Viena vertus, meilė gali pašalinti net labai didelius sunkumus siekiant gėrio. Kita vertus, meilė tiesiog verčia žmogų imtis sunkumų ir tartum mūsų galimybės pranokstančių darbų. Jei tik žmogus iš tikrųjų atsivėrė Dievo meilei, jis sugebės ne tik atlikti tos jam stingančios dorybės veiksmus, bet ir lengvai juos atlikti. Akvinietis tai pagrindžia šitaip: “Dorybei būdingas lengvumas plaukia iš dviejų šaltinių: dorybei būdingą vidinę nuostatą galima įgyti dažnai tuos veiksmus kartojant. Tačiau tokią nuostatą galima turėti ir tada, kai stipriai priglundame prie dorybės objekto”. Tomas nori mus įtikinti, kad evangelinio įstatymo vykdymas yra kažkoks saldus ir lengvas. Pasak šio autoriaus, Evangelijos įstatymo vykdymo saldumas ir lengvumas, tai pirmiausia išsilaisvinimo iš sielvartų, kuriuos sau užsitraukiame per nuodėme saldumas. Antra, evangelinis įsatymas yra meilės įstatymas, ir iš meilė turi perkeisti mūsų širdį. Priimti meilės įstatyma – tai reiškia “labiau mylime tai, kas dvasiška, negu tai, kas laikina. Vadinasi laikinųjų gėrybių mylėtojui yra daug sunkiau atsisakyti ko nors nedidelio, negu dvasingam žmogui daug palikti”. Meilė gali padėti mums lengviau pakelti sielvartus ir persekiojimus, kurie gali mus užgriūti dėl ištikimybės Kristui: “Tam, kuris myli, nesunku iškęsti kančias dėl mylimo asmens. Meilė padeda įveikti visiokius sunkumus ir viską, kas pranoskta mūsų jėgas. ”
GĖRIS ARISTOTELIO IR FILOSOFO J. VANIER MINTYJE
        „Pagal klasikiniu tapusį Aristotelio apibrėžimą gėris yra tas objektas, kurio visi nori, arba geidžia. Gėriu domisi metafizika ir etika. Pirmoji jį traktuoja kaip vieną iš transcendentinių esaties savybių (kartu su vieniu, tiesa ir grožiu), antroji – kaip tikslą, kurio žmogus savo veiksmais visada siekia. Pasak šv. Tomo, valia iš prigimties, taigi būtinai siekia visuotinio gėrio. “
              „Kiekvienas veiksmas ir sąmoningas pasirinkimas siekia ko nors gero. Todėl teisinga buvo pavadinata gėriu tai, ko visi siekia.
              Jeigu įvarių veiklos rūšių tikslas yra tas, kurio mes siekiame dėl jo paties, o visa kita norime pasiekti tik dėl šio galutinio tikslo ir kiekvienu atveju pasirenkame, žiūrėdami ne kokio kito tikslo – tai būtų “daina be galo”, ir mūsų siekimas būtų tuščias ir beprasmis – o tik šito, tai aišku, kad tas Galutinis Tikslas bus gėris, tai yra aukščiausiasis Gėris. Šis galutinis tikslas apims ir visų kitų tikslų Tikslus. Aristotelis mini, jog labai gražu, kai tą Gėrį pasiekia žmogus, bet dar gražiau kai jį pasiekia ištisos tautos ir valstybės. Pasak Aristotelio daugelis žmonių laime ir “galutiniu” gėriu laiko tokius dalykus kaip, pavyzdžiui, malonumą arba turtą, arba garbę – kiekvienas vis kuo kitu. “
        Kai kurie manė, kad, be visų šių apčiuopiamų gėrybių (turto, malonumo garbės), yra dar gėris pats savaime, dėl kurio visi šie dalykai yra virtę gėrybėmis. Juk pinigus kaupiančio žmogaus gyvenimas nėra laisvas, ir aišku, kad turtas nėra mūsų siekiamas gėris – juk jis yra tik priemonė kam nors kitam. Bus geriau, jei mes panagrinėsime aukščiausiąjį gėrį apskritai. Aristotelis sako, gėris pats savaime nebus didesnis gėris dėl to, kad jis yra amžinas, juk ilgalaikis baltumas nebus baltesnis už vienadienį balumą. Absoliučiai tobulu vadiname tą tikslą, kurio siekiame dėl jo paties, o niekuomet dėl kitų. Pasak Aristotelio, jeigu žmogus sustoja ties daliniais tikslais, jis nepasiekia galutinio tikslo ir taip pats save apiplėšia, daliniai tikslai yra tik priemonės einant į galutinį gėrį bei tikslą. Aristotelis pagrindžia mano išvadą, kuria padariau analizuodamas jo, Akviniečio ir Vanier tekstus: “kad galutinis gėris nėra kažkur kitoje erdvėje, nepasiekiamas ir nulemtas”, pagal šį autorių kiekvienas galime pasiekti tikrąjį gėrį iš kurio kyla visi kiti gėriai. Tik kiekvienas turime įvertinti kas iš tiesų yra vertingiausia ir neapsiriboti dalinėmis vertybėmis. Šis filosofas laimę suprantą kaip žmogaus kilniausią veiklą (einant galutinio gėrio link), kuri yra paremta dorybėmis (gr. arete) bei logosu (prigimtine proto šviesa). Jeigu kiekvienas darbas tobulai atliekamas tik remiantis jam būdinga dorybe – jei taip yra, tai aukščiausias žmogui pasiekiamas gėris yra sielos veikla jai būdingos dorybės prasme, o jeigu yra dorybės formų, tai geriausios ir tobuliausios dorybės prasme. Gal būt todėl Aristotelis geriausia žmogaus veikla ir laikė dvasinę raišką. Taip pat šioje vietoje reiktų pastebėti, jog Aristotelis dar prieš šv. Tomą pasakys: “Kad gero žmogaus gyvenimui nereikia, kad malonumas būtų pridėtas kaip ornamentas, nes pats to žmogaus gyvenimas savyje talpina vidinį džiaugsmą”.                                               
        Taigi, Aristotelis dar kartą pagrindžia ir išpildo mūsų temą, jis teigia, kad galutinis gėris nėra kažkur kitoje erdvėje, nepasiekiamas ir nulemtas”, pagal jį kiekvienas galime pasiekti šio gėrio, tik reikia nepaliaujamo mūsų dinamiškumo atskiriant tikras vertybes nuo dalinių. 
              Filosofo J. Vanier mintyje mes pastebime, kad žmogui be galo svarbu būti priklausomam nuo kažko, o dar papraščiau sakant – kažkam priklausyti. Vanier žmogaus gyvenimo žvilgsnį kreipia į bendryste su kitu žmogumi, į pagalba kitam, bet kartu ypatingai akcentuoja Galutinio gėrio kryptį. Pasak J. Vanier žmogus savo gyvenime atradęs pašaukimo kryptį, tikrosios savo paskirties kryptį galės džiaugtis ir keliauti į Gėrį. J. Vanier sako, jog šiuolaikiniam žmogui Evangelinio turinio išskaitymas vyksta per vidinę patirtį. Jis remdamasis Aristoteliu pasakys, kad laimė ir gėris yra didžiausias žmogaus gyvenimo iššūkis ir kiekvienas sukurtas pasiekti pilnatvės, kurios jis be galo trokšta, trokšta aukščiausio gėrio, todėl Vanier akcentuos Aristotelio mintį, jog būtina nuolat dinamiškai atsirinkti, kas man iš tiesų yra tikrosios vertybės. Jo minis sutaps su Jonas Paulius II pasakyta mintim: “Tampu tuo, ką pasirenku”. Vanier vedamas giliausio gyvenimo truškimo ir atrans Aristotelio tekstus, kurie suteiks jam kryptį.
              “Šiandien mums būdingas džiaugsmas be Dievo arba Dievas be džiaugsmo. Tai jansenizmo laikų padarinys, kai Dievas rodytas kaip rūstus Visagalis. Tuomet džiaugsmas buvo atskirtas nuo dieviškumo” . Pasak šio autorius Galutinis Gėris sutampa su Dieviškumu, ir tikrojo gėrio siekis nėra sunkumas, kadangi jis teikia tikrąjį džiaugsmą. Kad ir kaip bėgtume nuo Galutinio gėrio, tik Jį pasiekia galėsime jaustis laimingi. Šiandienio pasaulio žmogui labai svarbu jaustis gerai, būtent šio pasaulio žmogus nesirenka tikro gėrio, kuris gali padaryti jį laiminga, retas, kuris kuria ir skleidžia gėrį aplink save. Kiekvienam iš mūsų svarbu suprasti, jog pastarasis nėra įsivaizduojamas be to, kas jau Pats savyje yra Gėris ir dalina savo Gėrį kitiems, tik priėmę Jį patys būsime šio gėrio pagauti, padauginti, pagausinti bei perkeisti.



Naudota literatūra:

Jacek Salij OP. Tomistinės esė. Logos leidykla. Vilnius. 2000.
Battista Mondin. Tomo Akviniečio Filosofinė Sistema. Logos leidykla. Vilnius. 2006.
Aristotelis. Nikomacho Etika.