"Velnių Malūnas"

Tai buvo žiemos vakaras... Dar nebuvo labai vėlu, bet dangus buwo juodas... Toks juodas, kaip ir tąkart jos mintys. Danguje matėsi kelios žvaigždės, kaip ir tąkart vos blyksinti Viltis jos sieloje. Viskas dvelkė Ramybe... Jos susirūpines žvilgsnis įdėmiai stebėjo vis pro šalį pralekiančius apsingtus medžius, apsingtas gatves, kažkur skubančius žmones... O ji vis laukė. Ir kuo labiau tai artėjo, tuo labiau jos Laukimas virto į niekuo nepagrįstą Baimę. Ji toliau gėrėjosi šiais vaizdais, taip norėdama bent kiek pamiršti savo laukimą, savo Nerimą... Ji šyptelėjo. Nežinia dėl ko. Turbūt kažką prisiminė. Arba nebūtinai. Galbūt jai tiesiog juokingai naivi pasirodė jos Baimė. Nekantriai vis žvilgčioja į laikrodį.. Jau. Jau nebedaug laukti. Dar šiek tiek... Nors jai patiko tas laukimas. Patiko stebėti vieną po kito pasirodančius apsnigtus medžius... Netgi tuomet skambėjusi daina. Nors jai niekada nepatiko tokia muzika. Bet ji žinojo, kad kitąkart išgirdusi šią dainą, ji galės viską prisiminti. Tą laukimo žavesį. Bet ji nėra tikra ar vėliau norės tai prisiminti, Kas žino, kas gali nutikti... Pagaliau. Liko vos keletas minučių... Jos širdis ima smarkiau plakti. Akys užsimerkia. Atsimerkus ji nebenori matyti tų pačių įgrįsusių apsnigtų medžių. Nebenori žiūrėti į laikrodį... Staiga ji išgirsta šalia sėdėjusios draugės žodžius, kad jau. Jos jau čia. Atsimerkus [atrodo, ji buvo trumpam užmigus], ji lėtai pakelia žvilgsnį aukštyn. Pažvelgia pro apnigtą langą... Nustemba. Galbūt ji tikėjosi kažko kitko... Gal. Išsitraukia iš kuprinės veidroduką... Galų gale randa kraujo raudonumo lūpdažį... Štai. Ji jau pasiruošus. Klausiamu žvilgsniu atsisuka į draugę. Ji šypsosi. Atrodo joje nėra jokios Baimės... Dar kartą pažvelgus pro langą, ji lėtai praveria automobilio dureles. Taip pat lėtai atsistoja. Apsižvalgo aplink. Nei kiek nenustemba aplink pamačius daug juodai apsirengusių žmonių. Ji tai seniai žinojo... Jai nedavė Ramybės visai kas kita. Išlipus ir draugei, įkyrių žvilgsnių lydimos jos eina link paradinių durų... Ačiū ant jų kabėjusiam keistai skambančiam užrašui, kuris jas prajuokino!.. Bet tik trumpam. Juk ten nevalia juoktis, niekas nesupras... Įžengus į vidų jas "pasitinka" įkyrus apsauginis, kažkodėl jų neleidžiantis eiti toliau. Jos kantriai laukia... O ko joms skubėti. Vistiek jos čia nieko nepažysta. Pagaliau “gauna leidimą” eiti toliau... [aišku, tik susimokėjus]  Jos žengia laiptais į viršų... Vedančiais į didelę įvairiausiomis šviesomis blyksinčią salę. Tik patekusios ten, jos pasijaučia kaip namuose. Pirmą kart gyvenime jos pasijunta atradusios tai, kur joms ir vieta!.. Gaila, kad tik dabar... Bet jos laimingos. Laimingos atradusios tai, ko seniai ieškojo... Ir ne tik tai.