Paklydėliai

Dangus, plačiai besidriekiantis virš galvos, mėlyna skraiste uždengė visą kalnuotą apylinkę. Sėdėjau ant lygiai nupjautos vejos, atsirėmęs į akmeninį šulinį ir rašiau ketvirtąjį savo apsakymą. Rašant man patikdavo žiūrėti į tolumoj stūksančius, žaliuojančius kalnus, ir į priešais dunksantį akmeninį, dviejų aukštų namą, mažais grotuotais langeliais, už kurių tyliai plazdėjo baltos užuolaidos. Šalia namo (beveik su juo sulipęs) stovėjo nedidelis, belangis priestatas iš ryškiai raudonų plytų, kurios palijus lietui įgaudavo tokią pat spalvą, kaip ir ant šulinio, mažame moliniame indelyje, augančios gėlės. Kitoje pusėje driekėsi plati pieva, padalinta siauro, vingiuojančio kelio, kuris dažniausiai būdavo tuščias, ir tik penktadieniais juo pravažiuodavo, dvejais arkliais kinkytas, kaimyno vežimas.
    Aš neprisistatinėsiu, nesakysiu iš kur esu ir kiek man metų, nes kiekvieną vasarą čia atvažiuoju būtent todėl, kad galėčiau pabūti vienas ir pailsėti nuo civilizacijos dogmų. Argi svarbu, kaip aš atrodau? Tiesą sakant net pats nežinau kaip atrodau, nes čia nėra net veidrodžio, kuris galėtų priminti man nuolat skubantį žmogų. Aš neskaičiuoju nei dienų, nei valandų. Tai intencija į laimę, nes laimingi žmonės pamiršta laiką. Būdamas čia, pats nesuprantu, kas mane verčia grįžti į „normalaus“ gyvenimo vėžias, iš kurio širdis mane stumia kiekvieną dieną. Anapus šios pasakos manęs laukia nebaigti darbai, šeima ir nesibaigiantys rūpesčiai, kurie negailestingai atima tokias akimirkas, kaip ši.
    Pirmąjį apsakymą parašiau vos tik išlipęs iš savo prabangaus kabrioleto, kuriuo taip žavėjosi mano bendradarbiai, ir kuris man reiškė tik dangų virš galvos. Net nepersirengęs atsisėdau ant drėgnos ryto žolės ir žodžiai pasipylė tarsi iš gausybės rago. Jutau nenumaldomą norą išlaisvinti susikaupusius jausmus ir taip prasėdėjau iki vėlyvos popietės, kol kūrinys buvo baigtas. Rašiau apie šių vietų ilgesį ir apie nuoskaudas, prisiminiau paskutiniąją darbo savaitę ir save, nuolat skaičiuojantį minutes iki artėjančio išvykimo.
    Kiti du kūriniai, tarsi pirmojo broliai, atsirado vienas po kito, ir aš nė sekundės nedvejojau apie ką rašysiu. Jaučiau didelį malonumą laikydamas rankoje, nuo vėjo plevenančius, prirašytus lapus, ir parėmęs juos akmeniu vartydavausi kvepiančioje pievoje.
    Vieną ramų vakarą į svečius atėjo, nuo ūkio darbų pavargęs, senasis kaimynas, kurį, kaip ir jo vežimo ratų bildesį, pažinojau visą amžinybę. Pakviečiau į vidų. Garsiai besišnekučiuodami išgėrėme po puodelį karštos arbatos ir staiga jis, lyg netyčia, prasitarė, kad sugalvojo puikų būdą pasipelnyti.
- Papildomi pinigai niekada nepamaišys. Sutvarkysiu savo ūkį ir priiminėsiu turistus. Po velnių, nejaugi visą amžių sunkiai lenkęs nugarą, neturiu teisės į ramesnį ir turtingesnį gyvenimą?
    Nebandžiau jam paaiškinti, kad didžiausi turtai tai ši ramybė ir grožis, kuris bus sujudintas, vos tik čia pasirodys pirmieji poilsiautojai, o ir aš, rašydamas nebejusiu tokio malonumo, kokį jaučiu dabar, atitrūkęs nuo pilkos kasdienybės, kuri šiam žmogui dabar atrodo gero gyvenimo pranašas.
    Ketvirtasis mano apsakymas apie žmogų, kuris atidavė viską, kad neturėtų nieko.