Subraižyta mintis

Ir štai nutirpsta sniegas, kartu nutirpsta ir tamsa.. ir štai pavasaris ateina, kartu ateina ir šviesa. O jo akys, anaiptol, vysta lyg rožių žiedlapiai, vis dar kvepia, tačiau nebeteikia malonumo žiūrėti į jas. Saują byrančio smėlio laiko, byra minutės beprasmės, pavasarinės. Neaiškiai kalba pirmieji gandrai. Aplinkui žavu, o jame tuštuma. Jis tuščias lyg supuvusio ąžuolo kamienas. Nejučia jį užklumpa Svajonė. Prieš išeidamas su ja, jis dar žvilgtelėjo į apačią. „Kas bus su nubyrėjusiomis minutėmis? “, pagalvojo jis ir pamatęs kaip vėjas nupučia smėlį, viską suprato.
Ilgai jis nesvajojo. Gana greit grįžo. Jam tereikėjo pabūt su Laime nors minutei, nors vienai, daugiau jis nieko nenorėjo. Jis norėjo, kad viduje pajustų šilumą ir gėrį, kad žinotų, kad jis ne tusčias. Kad jis nėra tik marionetė blaškoma likimo. Atėjo kita diena. Į svečius nenumatytai užsuko Viltis. Ji nesvetingai įsiveržė nepasakydama nė žodžio. Jis neatsispyrė ir paskendo jos glėby.
Tiek daug smėlio nubego pavėjui. Viltis jau išėjus. Ji atėmė iš jo tai, ko nedavė.
Viskas skrieja pavėjui.
Teliko smėlio subraižyta mintis...