Zefyrinas

- Išties, gyvenimas kupinas  įvairiausių stebuklų,- mąstė Zefyrinas, klausydamas mistiško sufijų giedojimo pritariant būgneliams. Jis sėdėjo priešais langą, ranka parėmęs smakrą, stebėdamas bitę keliaujančią nuo žiedo prie žiedo, o jo galvoje, nuolat pavargę, smegenų pusrutuliai generavo kažkokią beprotišką, tik jam vienam gerai suprantama mintį.
O viskas prasidėjo prieš metus, kai tvarkydamas knygų lentyną ėmė ir atrado “Šecherezados pasakas”. Zefyrinas, jau kaip sakant buvo “amžiuje”, taigi šiek tiek nusistebėjo, kad jo knygų lentynoje dulka tokio pobūdžio beletristika. Ir vis tik kažkas antgamtiško, o galbūt jo vidinis balsas liepė nenumesti knygos į šoną, o nuvalius dulkes pasidėti ant naktinio staliuko. Vakare rankos jau pačios pastvėrė artimųjų rytų stebuklais alsuojančią knygą. Zefyrinas užliūliuotas juodaakės aštrialiežuvės pasakojimų tiesiog nevaliojo užmerkti akių ir net nepastebėjo, kaip išaušo. Jis tuo tarpu skriejo įsikibęs džinui į plaukus virš žvaigždėmis nusėto naktinio Bagdado, padėjo meilės iškankintam Kasidui Ibn Nadinui liaupsinti mergelės grožį nežinomų poetų eilėmis, kartu su svetimšaliais pirkliais maišėsi turguje, skraidė persiškais kilimais, matė neregėtos prabangos rūmus. Visi šie neįtikėtini, bet kartu  tokie apčiuopiami  įvykiai taip sumaišė Zefyrinui protą, kad jis nebežinojo kur dėtis. Dienomis klusniai eidavo į darbą, o naktimis Įsispyręs į smailianoses arabiškas šlepetes, apsisiautęs auksu siuvinėtu chalatu guldavo ant satininių pagalvių ir lakoniškai traukdamas palaimingus kaljano dūmus skverbėsi gilyn į tą laukinį, dar menkai pažintą, tačiau be galo patrauklų Šecherezados nupasakotą pasaulį. Kasnakt kartu su Sindbadu jis atrasdavo po naują salą, kur patyrę netikėčiausių  nuotykių vis dar jautė geografinių atradimų troškulį, džiaugdamiesi, kad pasaulis “nėra čemodano formos”.
Greitai Zefyrinas ir į darbą pradėjo vaikščioti su turbanu bei visa kita egzotiška apranga. Įstaigos direktoriui rimtam, kostiumuotam žmogui  toks maskaradas švelniai tariant nesukėlė malonių jausmų, bet ilgainiui Zefyrinas kažkokiu būdu išsikovojo teisę rengtis taip kaip nori. Būtų nuėjęs ir dar toliau, įžengęs į kitą dimensiją, ir spėju negrįžęs, jei ne vienas įvykis, gražinęs jį į realybę (jei galima taip pasakyti).
Tąkart jo namai jau tviskėjo rytietiška prabanga. Sienos buvo išmuštos auksiniais paneliais, langus dengė šilkinės užuolaidos, gėrė jis iš sidabrinių taurių inkrustuotų dirbtiniais rubinais (mat tikriems neužteko pinigų) kasdiena po 15 minučių praleisdavo soliariume, kad labiau panašėtų į tikrą arabą, tepdavosi aliejais ir smilkydavo mira. Žodžiu iki visiškos prabangos jam trūko poros žvitriaakių mulačių vergių. Taigi nieko nelaukęs jis nusprendė tučtuojau jų įsigyti. Pasiėmęs kapšą su pinigais išvažiavo į turgų. Ilgai vaikštinėjo stebėdamasis ir kartu piktindamasis lietuviška rinka: tokia paklausa – ir jokios pasiūlos! Neradęs nieko tinkamo (visos buvo kiek per blyškios) galų gale pamatė juodaplaukę čigonę, pardavinėjančią kapronines kojines ir buriančią kortomis. Zefyrinas sužavėtas jos bronzinės odos ir juodų akių drąsiai prižirgliojo prie jos savo auksinėmis šlepetėmis.
- Imsiu tave! Kur tavo šeimininkas?
Čigonė susiraukė, nužvelgusi auksine paklode apvyniotą Zefyrino pakaušį ir visą garderobą, tada pasukiojo pirštu į smilkinį ir nusisuko toliau siūlydama prekę. Zefyrinas įkaitintas vergės (čigonaitės) užsispyrimo šypsodamasis sutiko atiduoti už ją visus savo pinigus nors ketino pirkti ir daugiau vergių. Galų gale jis taip įkyrėjo juodukei, kad ši pamačiusi pro šalį einantį policininką kreipėsi pagalbos.
Taigi Zefyrinui pavyko atsipeikėti ir netgi kažkiek susigėsti dėl tokio savo poelgio. Kitą dieną jis visas išraudęs nešinas baltų rožių puokšte nuėjo atsiprašyti čigonės, bet niekaip nevaliojo jos rasti toje treninginių kelnių, sportinių batelių ir skubančių žmonių jūroje, tad apvytusią puokštę atidavė liūdnų akių mergaitei, pardavinėjančiai šlepetes.
Nors Zefyrinas ir suprato nesąs Bagdade aistra artimiesiems rytams neišblėso. Taigi sėdėjo jis tą karštą vasaros dieną prie atviro lango ir mąstė. Staiga lyg infantilusis Archimedas žaisdamas vonioje jis neištarė eureka, bet sušuko:
- Prisiekiu Alachu, aš ten nuvyksiu!
Ir ėmė krautis daiktus.

P.S jei norėsit tęsinio šūktelkit.:)