Ištrauka iš sraigiaus Alfonso gyvenimo

[skirta Suvaikėjusiems]

                                  Neįmenama mįslė


Iš prigimties Alfonsas buvo SRAIGIUS, tačiau draugai mėgdavo jį vadinti PELĖDA. Alfonsui tai buvo didelė mįslė. Ir dar didesnė irzatis: pelėda, mat, sraigiui atrodė ne itin simpatiškas paukštis. Tad vien tik iš pagarbos visų giriamai šio išpūstaakio plunksnuoto padaro IŠMINČIAI, Alfonsas lėtai nurydavo su žolės skoniu susimaišiusį irzaties kartėlį, kai tik išgirsdavo save tokiu vardu minint.
Beje!
Sraigius netgi turėjo gudrybę, kuri jį visada tokiomis skaudžiomis akimirkomis paguosdavo.
Rytais [o jie, kaip žinia, ateina pakankamai dažnai], kai jo draugai dar sapnuodavo trečiąjį sapną, Alfonsas slaptai išlįsdavo iš saugaus savo būsto. Tyliai susirasdavo nekaltai snaudžiantį rasos lašą ir pasižiūrėdavo į jį vikriu apsukriu žvilgsniu. Jeigu atspindyje pamatydavo dvi SIAURAS akis [o šnekant tik tarp mūsų, taip visada ir būdavo, mat rytais akys retai kada atrodo kitaip], plačiai sau nusišypsodavo ir išdidžiai grįždavo į guolį. Užmigdavo iškart, nieko nelaukęs. Juk sraigius buvo PROTINGAS padaras, tad PUIKIAI suvokė, kad visų pelėdų akys ne siauros, o PLAČIOS!..
Taip įtikinęs save, kad vis tik į pelėdą jis dar nepavirto, o draugai, matyt, eilinį kartą nevykusiai pajuokavo, miegodavo SALDŽIAI ir RAMIAI.

Iki pat pietų.