Šėlda kaulus senomo aptrauktus
Ont soulelēs suodna pakraštie
Senė žmuonis ontakius suraukė
Vo dėinelės vėn ė vėn karštie
Daug nebgal. Tik vėina kėta žingsni
Dar nu duru takelio nutrauk
Bet iš žuodiu nieka nepažinsi –
Ka pasena, nesakīs, nelauk
Sokas, kāp jaunīstie, po pat širdi
Vėsuokiausės šmieklas praeities
Ė anam besiedint pasigėrda
Ka par žuolė meilė priartie
Vo mergātė bova ne ont jouka
Kāp žilvītis lonksties i šalis
Ė nusmaukus balta pėinės pouka
Saka – džiaukės, bet artiau nelīsk
Bet a to galiejē iškintietė
Neprispaustė anuos ka ilgīs
Jaunuos, gražiuos, kvepontiuos kāp mieta
Ont šviežiū žuolīnu pradalgies
Ė bernielis tas ė nebsustuojė
Poskelė – ne vīra atkarpa
Ė tarp pėrštu meilė iaustuojė
Lig pat šiuolē skombčiuo kap varpā
Pri tuos meilės tink ė saulės karštis
Ė soulielis parka pakraštie
Kol senėijē miestė nusikaršins
Jausma ugnis degdamas traškies