Putoti kruvini skrepliai. Taip kaifas virsta krauju. Taip kraujas - oru.
- Išvalyk! - drebiu jai skudurą.
- Apsišik stačias! - šaukia, bet valo, trina skrepliuotas grindis.
O man pochui. Aš užustalėj.
O man kaifas.
Buitiškas vaizdelis su kraujo prieskoniu. Užuodžiu (tarp savo minčių) tyčinę skaičių magiją. Reikėjo suktis skubiai. Matyt.
Bet kraujas - iš kur? Drakono uodegą gaudė ar daug tabokos rūkė - bet, matyt, reikėtų persismelkti pochuizmu, idant skambėtų kaukolės dėžutės tuštumoj, idant skambėtų, aidėtų, skambėtų, blec, už vadžių vėl iš pradžių.
Ir visgi, džiugu, kad bent kažkam kaifas.