Apie nelaimę

„Tiek nedaug tetrūksta iki pilnos laimės... “, skaičiau vakar draugės laiške. O man kaip tyčia šįryt norisi nelaimės. Nepilnos, apypilnės ar visai apytuštės. Pragaištingas noras. Tiesiog imti ir susilaužyti ranką, įsipjauti pirštą ar sudaužyti veidrodį ir taip užsitikrinti 7 metus nelaimių. Deja deja... Net ir skausmo neprisišauksi taip greitai. Fizinio taip, o dvasinio – ne. Ką jau kalbėti, kad dar tebeguliu lovoje, o senolių išmintis byloja, kad jei žinotum, kur griūsi, pagalvę pasidėtum.. O kur tau nelaimė ant pagalvės? Nebent po pagalve...
Katarsis – apsivalymas kančioje. Turbūt kaip psichologinis orgazmas, kai skausmas atneša palaimą. Sado-mazo, ne kitaip. Ir apie ką galvojo tas poetas, koks jis tenai, troškęs katarsio?...
Nesulaukusi nė mažiausios užuominos į nelaimę, rituosi iš lovos ir einu į parduotuvę. Lietuviškai nelaiminga. Lovoje tebemiega saldžiai išsižiojęs manasis, manoji laimė, ne kitaip. Aga, atsidūstu, paliktum tu mane vieną, išsikriokčiau per tris dienas ir galėčiau toliau gyventi laiminga (bent jau daugmaž). Deja, laimė taip greitai nepalieka...
Sutinku čigonę. Siūlosi „pavaražyti“. Vedasi už kampo ir jau skaito mano delnų knyguose, kad būsiu labai laiminga, turėsiu gerą vyrą ir susilauksiu keturių vaikų. Nenoriu, - zyziu jai. – noriu nelaimės. „Oi, ne, ne! “, - sumojuoja rankomis čigonė. Na, tada ir nereikia, pagalvoju, kad jau taip, tai ir 10 litų negausi. Man nueinant šalin, pasigirsta ir prakeiksmai: „Kad tave blusos apstotų, kad tau dantys išbyrėtų, kad duonos senatvėj neturėtum... “. Va, va, už laimę 10 litų mokėti reikia, o nelaimės dalinamos nemokamai.
Grįžtu su pakeliu pieno, ir maišau blynus. Manasis tebemiega. Šypteliu pro ūsą (na, posakis čia toks), „keturi vaikai“. Kur jau man tokia nelaimė... Nereikia. Pabūsiu šiandien laiminga.