vaško liejikui laiminga diena

Piranijos pamaitintos –
lietus nuvalgė visą makiažą
nuo lelijų
žemuogių pievelėj
dar kvepia paklydę nupjauti dobilai
ir širdy neramu
nežinia ko

juoda varna
su žinia
snape
parkeliauja
nukandus vaškinės figūros smilių
ir juokias
atrišusi mazgą ramybės

nustojus žydėti reikia palaukti
akimirkos
geltonų kaspinų
ir cinamono kvapo
ore
reikia palaukti

imk mano ranką –
nors per pirštinę
nejausi delno istorijų – 
man užtenka.

Nors
tavo angelas
peršalęs-
jam šiandien išeiginė
ne dėl to
bijau liesti drąsiai
išliejusi visą rašalą
rašau balomis dėmėmis
kiek visko daug-
įskaitysi?
Ir mano durklai, geluonys, adatos
užanty badosi.

Kažkas krauna plytas
lig pat akių
kad nebeuostume
praeičių
tik į priekį
akim
per minų lauką
savom pėdom grįžtumėm
(kad nesprogtume)
į glėbį laimės gyventi.

Į glėbį, kai rytas sutinka pamiršti vakarą
ir nekanda piranijos.
Į glėbį, kai ateis ramuma
ir žuvėdros geltonais kaspinais
bers cinamoną-
vėjas į plaukus
smėlį ridens
ir šiltu juoku su saule springs
kopos
nuo mūsų dūkimo.

Vaško liejikui
laiminga diena –
naujas užsakymas pataisyti
skulptūrą
ir duona ant stalo garuoja
iš nupjautų rugių patalynės
sugijusi (vakar manė, kad mirė)
rytmečiu kvepianti.