Tarp meilės ir aistros

Tirštą gyvenimą išpučiu dūmais.
Suspaudžiu saujoj gerumą,
Šaltinių šaltiniais trykšta ledinis vanduo.
Nutvilko skaudus virpulys nuo rimbo pavargusią nugarą.
Būki šiandieną žmogus, pasakyki ties kelintu žingsniu išbarsčiau malonumą?
Ėmiau be gudraus išskaičiavimo, ėmiau, ką davei.

Liepei užmerkti akis, ištiesti tau ranką. (Pa) davei
Savąją. Išbučiavai obuolį, kvepiantį saulėje skęstančių kadagių dūmais.
Kažkur upėje žvejojai man mėlyną malonumą.
Pastatėm koplyčią iš plaštakų. Pagimdžiau joje tavo ir mano gerumą.
Dažiau aviečių tyrėje nagus, jais piešiau nebylią ateitį. Kaip pergamentą išrietei nugarą...
Supynėme naują Šventąjį raštą. Tėkmėje jį išsaugos vanduo.

Kritau į lininius motinos austus patalus. „Atėjo ruduo“ – man kuždėjo vanduo.
Prašei netikėti. Lūpomis į lūpas neužmirštuolę davei.
Tai buvo akimirka, kuri radosi, dingo, užmiršo save amžinai, bet per ją spėjai išeiti, atsukti pamėlusią nugarą.
Nuskardėjo duslūs juokai, padegei trobą, palikai mane misti suodžiais ir dūmais.
Sunyko pasaulis. Mes pasmerkėm liepsnomis virsti bejėgį gerumą.
Kuris iš mūsų verkė? Išgėrėm po taurę aitraus malonumo.

Įnikti į tokią girtuoklystę lengva. „Aludario berniuk, ridenk bačkomis malonumą! “
Liejosi visa aplink. Sustingo lietumi tik vanduo.
Ką gėrėm? Nejaugi mes gėrėme gurkšniais gerumą?
Nesiginsiu. Ėmiau ir gėriau viską, ką davei.
Išpūčiau, iškosėjau verksmą, pagaliau nė iš šio nė iš to atsiradusį kartu su avietiniais dūmais.
Pradžioje mačiau tiesią, o dabar ant stalo palinkusią, sukniubusią tavo (o gal Dievo) nugarą..

Tikėjau mumis (kaip ir kiekviena tiki). Bet, vėjavaiki, be reikalo perdažei nugarą.
Praeities ženklai nepaliaujamai saugo nors ir išblukusį lašą pulsuojančio malonumo.
Lengviausia ištirpti migloj, nepastebėtam išnykti su dūmais,
Pakeisti pavidalą. Pažvelk, jų net keturis turi vanduo!
Nebėra jėgų? Atsiimk, išplėšk iš manęs, ką davei.
Prašau, nebesvarstykim, kokią moralinę vertę kas sekundę įgyją ar praranda gerumas.

Pavargau. Gera buvo, bet gera nebuvau. Pasakyk, ar uždegiau tavyje gerumą?
Tavo kūnas tapo sūrus, žvilgsnis sustingęs. Deja, paliko randai kaip pasiutę paukščiai tavo nugarą.
Tyli? Tiek to. Mano eilė kalbėti. Aistrą man davei.
Iki pačios meilės tik sprindžio tetrūko. Atrodė per mažai, bet per daug žarstėmės tuščiu malonumu.
Neišsaugojo, o nuplovė jausmą vanduo.
O mes išsilakstėm į šalis po margą pasaulį ir išpūtėm tą truputį nevilties su dūmais.

Paskutinį kartą liečiu marmuru virtusią tavąją nugarą. Tokią grakščią ir liekną. Užteks malonumo.
Ak, Dovydai, lenkiuosi žemai, davei man vandenyną, iki naujųjų amžių aušros neišsemsiu su šaukštu jojo vandens.
Vandens ar gerumo? Palieku spręsti tik tau. Buvau dulke, vyliokle nimfa, skaisčia perkūno vaidilute... supleškėjau kaip ragana, pakilau nuo žemės dvelkianti dūmais.