Protas – Polpotas

Dūmelis išrūksta kai aukos subręsta
Nujuosta daiktai po vidurnakčio plotais
Nors Indijos vargšų atstumtosios kastos
Neturi su kuo tamsoje apsikloti

Nežinomi vingiai subtropinio vėjo
Nors pilys pastatomos būna iš oro
Polpoto pašiūrėj dangus suanglėjęs
Subyra į dulkes prarasdamas svorį

Jis paišo pakrantę ir tekančią upę
Tas vaizdas už mirtį sunkesnis toks tirštas
Nes nuogas indėnas protu apsisupęs,
Ir Dievo, ir žynių be galo išgirtas

Juk visos takoskyros eina per kaulus,
Per galvas išminčių ir indiškų kastų
O motinų širdys auginusios Šaulį
Vis bando įstrigusią strėlę suprasti

Nuo vaiko žingsnelių nubirusios raidės
Jau kopia į kalnus, per kosmosą skrenda
Bepročiai po miglą raudoną pabraidę
Čia žemėje kuria gražiausias legendas

Tiesi geležinkelio linija sminga
Per žemę į dangų į rojaus pakriūtę
Ir kerštas beribis ir meilė prasminga
Šaknijas į pienu betrykštančią krūtį

Bepročiai vis stato, protingi vis griauna
Ir laiko fontanais ištryškusios aistros
Čia teka kaip upės gramzdinančios, sraunios
Per žmones į sieloje žūstantį raistą.