Gyvasis Laivas, I skyrius, I dalis.

La <trukdžiai> ponai ir ponios <trukdžiai>, štai ir išaušo ilgai laukta diena. Tai, ką dabar stebite savo ekranuose, yra didžiausio žmonijos pasiekimo startas. Iš šios kosminės statyklos tuojau startuos bendras visos Žemės pastangų vaisius. Į jį sukoncentruotos visos žmonijos žinios, visa istorija dar nematė tokio kvapą gniaužiančio objekto. Jis padės žmonijai išsivaduot iš po motušės Žemės sparnelio. „Gyvybės laivas“, toks šio nuostabaus kūrinio pavadinimas, yra kilometro ilgio kolonijinis laivas. Jis padės mums kolonizuoti tolimąsias žvaigždes. Seniau tai nebūtų buvę įmanoma, nes negalima patikėti laivo valdymo tik kompiuteriui, reikėjo žmogaus. Tačiau žmogus yra trapi būtybė ir būtų neištvėręs perkrovų ir kelionės laiko. Bet mokslo pasiekimai čia mums pagelbėjo: laivą pilotuoja <trukdžiai> ir kompiuterio. Jis su savimi vežasi visas žmonijos žinias bei meno, literatūros, kino, net kompiuterinių žaidimų biblioteką, kad kelelis neprailgtų <trukdžiai> kolonistai bus klonai, dabar esantys tik užuomazgos sintetinėse įsčiose. Kolonijoje juos mokys 1000 kruopščiai atrinktų mokytojų, dabar tūnančių šaldikliuose <trukdžiai> įrangos nuostolius atstatys neapsakomi milijardai nanobotų, tūnančių laivo gelmėse <trukdžiai>  Štai iš doko išnyra jis, didingas baltas metalo leviatanas <tolimesnis įrašas sugadintas>
- Ištrauka iš „Kosmoso kolonizacija: nuo „Gyvybės laivo“ iki hiperdvės“. 5143m.

Šiandien per separatistų antpuolį buvo sunaikintas Sostinės Kosmoso Kolonizacijos Koordinacijos Centras. Mes praradome ryšį su Gyvybės Laivu, kitais kolonijiniais laivas ir kolonijomis.
- „Karas šiandien“, Imperijos Žinių Tarnyba 2032 rugpjūčio 3 diena

Išdavikų sukilėlių atidaryti kvantiniai vartai sustabdė žmonijos plėtrą tūkstančiui metų. Bet jie kartu suteikė mums sąjungininkų. Naujųjų rasių – elfų, driadžių ir kitų – padedama žmonija užkariaus visatą.
-Ištrauka iš Imperatorės kalbos „Žmonija pakils“, 3032. 04. 13.

Išorinis Žiedas yra vieta
Ganėtinai paslaptinga ir keista
Ten tūno Praamžių palikimas
Ten sutelktas ir žmonijos prakeikimas
Jų mintys, seniai turėjusios išnykti
Gali neatsargų Dainių sutrypti
- Žvaigždžių Giesmininkas apie Išorinį Žiedą


*********************************************************



Stotis „Grafas Batas Tiškevičius“
Paskutinė Riba
Laisvė Namų sistema
Išorinis Žiedas
6120. 03. 15
Dienos naujiena: prevencinis Gandžio V branduolinis bombardavimas

Tuštuma. Šalta, juoda ir labai tuščia. Ne lašelio gyvybės, jokio judesio, niekas netrikdė begalinės ir tikriausiai amžinos kosminio vakuumo ramybės.
Tuštuma. Ji buvo, kiek gali būti tuštuma, Bilo galvoje. Kai kas tylomis sako, kad jo galvoje ir taip negausu užpildo, bet dabartinė jo būsena būtų sukėlusi pavydą ne vienam senovės vienuoliui ar jogui. Tokią būklę įtakojo du faktoriai.
Pirma: Bilas buvo prisijungęs prie MentalSkeno. Šis šauniai pavadintas aparatas leido naudotis žmogaus sąmone kaip supergreitu ir jautriu radaru. Todėl vienokia ar kitokia šio prietaiso versija buvo įrengta kiekvienoje kosmobaimingoje vietoje: kosminiame laive, orbitinėje stotyje, asteroidų ir negyvų planetų avanpostuose ar net kosminio kilnojamo turto neturinčiose planetose. MentalSkenas buvo patikima technologija, reikalaujanti vieno vidutinio protinio pajėgumo žmogaus, energijos šaltinio bei inžinieriaus, kuris karts nuo karto jį apžiūrėtų, pačiupinėtų, pavaidintų darbą ir gautų atlygį.
Antra: Visa kosminė stotis su joje įmontuotu MentalSkenu ir į prie jo prisijungusiu Bilu buvo Išorinio Žiedo pakraštyje. Ne šiaip Išoriniame Žiede, bet vienoje iš paskutinių, ant Paukščių Tako galaktikos krašto esančių sistemų. Pačioje kraštinėje. Todėl, jo žvalgomas sektorius, nukreiptas į tarpgalaktinę tuštumą, negaudavo jokių signalų, į kuriuos derėtų sureaguoti. Dvi negyvos planetos ir gynybiniai palydovai, kol nebandydavo iškrėsti ko nors išeinančio iš parametrų, paprastai irgi nebuvo vaizduojami.
Dėl šių dviejų dvejų dalykų jo galvoje buvo absoliučiai tuščia. Aišku, dėl to nepastebimai greitai prabėgdavo jo laikas prie aparato, visada išbūdavo dėmesingas ir tarnyba niekada nenusibosdavo. Be to, ir jausmas, esantis kažkur už smegenų, kad esi pakankamai didelis užimti erdvę tarp dviejų planetų, suteikdavo pasitenkinimo.
Bet štai suveikė laikmatis ir sistema švelniai išstūmė Bilą. Šis dar truputį paspoksojo į priekį žvilgsniu, įkūnijančiu visą akmens sampratą apie pasaulį. Tuo metu pieno baltumo lustas atsiklijavo nuo jo kaktos ir lėtai nupleveno link MentalSkeno, kad vėl taptų įtaiso korpuso dalimi. Pagaliau atgavęs sugebėjimą suvokt aplinkinę erdvę, Bilas atsistojo iš gravi-krėslo, šis išsijungė ir jam regimą pavidalą bei žmogui taip reikalingą apčiuopiamumą suteikęs kilimėlis šleptelėjo ant žemės. Nužvelgęs aplink sėdinčius kitus budėtojus, Bilas patraukė link išėjimo. Durys paslaugiai suskilo į gabaliukus ir pasitraukė iš kelio tam, kad suskristų atgal į vietą jam už nugaros. Beeinant koridoriumi jis susitiko savo pamainą. Lapsardas, orkas – kiborgas, buvo keleto nedidelių teritorinių karų veteranas. Tačiau kiborgu tapo ne dėl sužeidimų. Savo mėsą ir kaulus jis pakeitė tikslingai, kad padidėtų jo karinis potencialas. Dabar jis buvo apsirengęs pačius lengviausius jėgus šarvus, ne apsaugai, bet kaip energijos šaltinį į juos įmontuotiems holografiniams projektoriams, rodantiems religinius orkų vaizdus ar rinktinius klipus iš Lapsardo karo žygių. Jiems besisveikinant orkas užžiebė trikampę juodai raudoną trikampę piktogramą. Ši reiškė „svarbu“ ir „privatu“. Bilas atvėrė privačią komunikacijos liniją.
- Kas tokio svarbaus? – jis paklausė orko per neurokomą.
- Daktaras Aiskauda – atsakė šis – sakė, kad šiandien turi pristatyti derlių po pietų, jei nori gaut savo dalį.
- Aišku, taip ir padarysiu.
Lapsardas patraukė link darbo vietos, o Bilui teko į savo planus įterpti
apsilankymą savo kajutėje. Jis pasuko link grav-lifto. Portalais naudotis negalėjo, nes šie buvo skirti keliauti iš vieno bazė galo į kitą, o gyvenamos patalpos buvo dviem aukštais žemiau. Bilas įžengė į liftą. Jame jau buvo paraudęs hermafroditas ir dvi kikenančios iš jo pramogą pasidariusios elfės. Budėtojas nelabai mėgo hermafroditus, nes sie apsunkino galimų partnerių identifikaciją, tačiau neturėjo nieko prieš elfus, kurių kosminė atmaina garsėjo polinkiu rengtis labai minimalistiškai. Liftas sustojo ir Bilas išlipo, palikdamas vargšą trečiosios lyties atstovą tolimesnėms merginų priekabėms.
Gyvenamojo aukšto koridorius buvo tarsi Žemės kultūrų katilas. Arba vamzdis. Sienos buvo išpaišytos nano-grafiti, graviūruotos lazeriais, aprašytos lozungais ir giliomis mintimis („Aš imčiau Imperatorę“, „Geriausias būdas nunuodyti priešą – pakeisti jo maisto atsargas Standartine Maistine Koše“, „Apmyžęs mano duris paragaus mano šarvuoto kumščio“). Bilo kajutės, kuri jo pageidavimu buvo vienutė, durys buvo ganėtinai švarios. Žvalgydamasis į kasdien matomas Konfederacijos vėliavas, Žemės Kaukliaračius, Savos Evoliucijos piktogramas suvedė kodą į užraktą. Per tiek amžių buvo prigalvota įvairiausių būdų kaip padaryt spynas sunkiai įveikiamas, tačiau juos greitai ateidavo ir galų gale daugumoje tokių paprastų stočių įsikaraliavo kodų lentelės, tiesa, turinčios tam tikrą apsaugą nanobotų, čiuptuvų, silikoidinių galūnių ir kitokių dažnai pasitaikančių daiktų. Bilo kambario dūris simuliuodavo sulindimą į sieną. Jo galvosenoje durys neužėmė tokios svarbios pozicijos, kad jų atsidarymas būtų įmantrus. Kambarys buvo mažas, bet puikiai tekino jo poreikius. Ant vienos sienos buvo užrašyta „Grafas Batas Tiškevičius“, o po juo „Paskutinė Riba“. Tokie kosminės stoties ir planetos, kuri su ja palaiko stipriausią ryšį, buvo kiekvienoje stoties patalpoje ir aršiai nepasiduodavo jokiems bandymams juos uždažyti, uždengti ar kitaip pašalintis iš akiračio. Kairėje stovėjo jo asmeninis stalas su prieiga prie Supertinklo, keliai įrankiais, info ir pramoginiais kūbais, superpopieriaus laikraščiu ir net keliomis tikromis knygomis. Dešiniojoje pusėje matėsi užlenkta utilizatoriaus sėdynė bei su siena susiliejusios dušo kabinos sienelės. Toje pačioje dešinėje prie galinės sienos stovėjo MBA „Sandra (IŽGB-61081220) “ poilsiadėžė. Pati Malonumų Bio Androidė buvo kažkur iškeliacusi Vienas svarbiausių kajutės objektų ir visos kelionės į apartamentus tikslas ramiai ir nieko neįtardamas stovėjo prie tos pačios sienos, tik  kairėje pusėje. Lova. Normali, materiali lova. Bilui patiko miegot ant tikros lovos. Be to, anti-gravitacinės galėjo sugesti (0, 1proc. tikimybė pirmus penkis eksploatacijos metus, auganti po 0, 00000023proc. kas 5 metai) ir ištrėkšti jį į lubas (0. 01proc. tikimybė gedimo atveju) arba išsijungti ir numesti miegantį ar kuo įdomesniu užsiimantį  savo svečią (svečius) ant kietų grindų (99, 99proc. tikimybė gedimo atveju). Be to, normali lova turėjo dar vieną privalumą: palovį. Bilas paėmė nuo stalo monomolekulinį peilį ir pakėlė apklotą, apdairiai dengiantį tarpą tarp grindų ir lovos. Į šviesą tįstelėjo keli nokturnalinio šabalbono ūseliai. Ignoruodamas ūselius, ūkininkas pasilenkė ir aktyvavo naktinį regėjimą. Po lova ploname dirvos sluoksnyje vešėjo genetiškai pakeisto ištverti tamsos periodus, todėl vadinamo nokturnaliniu, šabalbono džiunglės. Nuo kelėtos šaknų karojo storos pupų ankštys. Įgudusiu judesiu dauguma jų buvo nupjautos, o kaip kompensacija buvo pateiktos kelios granulės metatrąšų. Ūseliai šoko prie jų kaip vaikas prie vizoriaus, todėl buvo galima ramiai nuleisti apklotą. Šabalbono ankštys nukeliavo į paslaugių kelnių suformuotą kišenę. Bilas padėjo peilį vietą ir patraukė į valgyklą.
Bilas gyveno pačiame viršutiniame gyvenamųjų patalpų aukšte, todėl stoties maitinimo įstaiga buvo tiesiai virš jo ir kelionė liftu neprailgdavo.  Valgykla po senovei buvo didelis kambarys, kur prie materialių ir nelabai stalų personalas valgė maistą. Kadangi čia buvo karinė stotis, maisto racioną sudarė Standartinė Maistinė Košė ir vitaminizuotas vanduo. Aišku, specialių poreikių turintieji galėjo gauti gliukozės tirpalo bei bio-energijos. Virš SMK išdavimo kranelio puikavosi užrašas „Numetus ant grindų SMK, išvalykite patys – biogrindys bei droidai-valytojai ja springsta“, po juo kažkoks šmaikštuolis buvo įrėžęs „Dar viena biologijos pergalė prieš mašinas – mes netik nepaspringstam, mes net kartais suvirškinam“. Bilas atkišo savo ranką SMK krano skeneriui. Šis užvedė ultra greitą dialogą su poodiniu infotinklu, pasidomėjo vienas kito reikalais ir atpažino Bilą. Virš aparato užsižiebė žalia sfera, reiškianti „asmenybė“ ir „patvirtinta“. Iš po krano iššoko dubenėlis ir stiklinė. Pastaroji užsipildė vandeniu, dėl vitaminų bei mineralinių ir narkotinių medžiagų nusidažiusiu keista spalva. Iš kranelio į dubenėlį pradėjo virsti Košė, pasižyminti visi dumblo grakštumo ir garsine gama. Žalias horizontalus holografinis kūgis nedviprasmiškai pasiuntė Bilą tolyn. Jis atsisėdo prie vieno iš laisvų klasikinių stalų. Aplinkui sklandė įprastas verbalinį bendravimą mėgstančioms būtybėms ūžesys. Pokalbių nuotrupos sukėlė girtų šmėklų šnibždėjimo įspūdį.
-... o tu kada esi gavęs iš gravkrano spindulio į klyną? Patikėk, akys iš orbitų išlėks... – šiurpino jauną inžinierių orką patyręs logistikos ekspertas su kibernetinėmis akimis ir metaline ranka.
-... geriausias būdas yra kombinuoti raudonas akių šviesos bakterijas, juodas veido nanotatiuriuotes ir feromonų 6 ir 15b mišinį. Prie manęs jis niekad daugiau nelindo... – dalijosi patirtimi su draugėmis elfė.
-... tą vaiką tiesiog įtrynė į grindis, pasiučiausias mano matytas dalykas...
-... sensokūbai geriau už androides, platesnis pojūčių spektras...
-... kad nereikėtų valgyti SMK, pradėjom nuo lavonų...
-... grupioką eglės uždaužė, kaip Dievą myliu...
-... ką darai, Adriano galva tu...
Toks šurmulys padėjo išblaškyti iš sąmonės mintis apie savižudybę, kurios užpuldavo Bilą ir daugelį kitų, priverstų maitintis SMK. Pabaigęs šį biblinį žygdarbį ir išgėręs vandens, kurio narkotinės medžiagos nekiek nepraskaidrino valgymo proceso, likučius, jis įgudusiu judesiu paleido dubenėlį ir stiklinę (taip ją vadino iš įpročio, nors iš ko ji pagaminta buvo karinė paslaptis) į sieną. Ši lengvai sugavo indus ir juos absorbavo. Bilas pajudėjo link lifto, kadangi medskyrius, kuriame buvo Aiskauda, užėmė vietą viduryje gyvenamojo komplekso. Pasiuntęs mintimis keletą keiksmų ir nerišlių bei anatomiškai XXa. žmogui neįmanomų pasiūlymų stočių architektų link, paspaudė lifto mygtuką. Gravitacinė platforma, formuojanti lifto grindis ir grasinanti mirtimi keleiviams gedimo atveju, nušvilpė žemyn. Durys imitavo žiedlapio išsiskleidimą ir už savęs atvėrė Centrinio Aukšto Centrinį Koridorių, vedantį į Apartamentų bloko centrą, kur ir buvo įsikūręs medpunktas. Laisva nuo tarnybos liaudis traukė visomis kryptimis savais reikalais, vartojo psichotropinius preparatus ir programas, poravosi (kartais tiksliau būtų sakyt „trejavosi“, „keturavosi“), žaidė minibotų karus, susiliejinėjo sąmonėmis arba šiaip išsidirbinėjo. Praėjęs pro šį kasdienį šurmulį, Bilas atsidūrė prieš medpunktą. Dėka savo agresyvumo, jo sienos tviskėjo balta spalva, kuri kartais apakindavo neatsargų praeivį. Medpunktas turėjo realias duris su magužraktais, tam atvejui jei kas atsitiktų. Bilas įėjo į vidų ir užtamsino regėjimą. Viskas taip blizgėjo švara ir sterilumu, jog atrodė atsisėdus ir pasėdėjus pabals kelnės. Į daktaro Aiskaudos plotmę vedė dar vienos durys, esančios kairėje. Bilas praėjo pro laukiamąjį, palatas ir galų gale pasiekė chirurginį kabinetą, kur pagal logikos dėsnius ir turėjo būti eskulapas, kadangi visos seselės buvo vietose, tualetas neužimtas, o palatos nevizituojamos. Pabarbeno į stiklą, kad atkreiptų krūtų didinimo operaciją atliekantį daktarą. Ši standartinė procedūra įėjo į jo pareigas. Egzotiškesnėmis jis užsiimdavo laisvu laiku savo kambaryje už papildomą mokestį. Keliais greitais judesiais užbaigęs operaciją, daktaras nusiėmė sensorinius lopus ir paliko pacientę chirurginio agregato globoje. Išėjus laukan buvo galima apžiūrėti Pataisytos Hipokrato priesaikos tarną. Jis buvo apsirengęs standartinį griežto pasiūvimo rūbą. Net batai buvo nepriekaištingai balti, tačiau matėsi, kad ji visgi yra tvirti ir patikimo ir didelės nelaimės atveju pragyvens savo šeimininką. Ant krutinės, toje vietoje kur paprastai tūno širdis, sklandė holografini užrašas „Bermontas 60320925, visuomeninis gydytojas iki 19: 00“. Niekas jo vardu nei pavarde nevadindavo, o ir jis pats nepykdavo Aiskauda dėl sugebėjimo operuoti ateivius vadinamas. Daktaro veidas atitiko vampyro standartą – ilgas, išdžiūvęs, smaili skruostikauliai.  Galva buvo plika, ją puošė Klonų klanų tatiuruotė. Tiksliau, pusė tatuiruotės, nes dešinė galvos pusė su visa akimi buvo sudėtingas duomenų priėmimo ir apdorojimo įrenginys.
- Sveiki, daktare – pasisveikino Bilas ir ištiesė kairę ranką.
- Sveikas, Bilai – ištiesė kairę ranką neįsižeidęs Bermontas. Dešinė jo ranka buvo sudėtingais chirurginis protezas. Ją spaudžiant kartais įvykdavo nelaimingų atsitikimų: į pirštą įsiuvamas pirštinis lazeris, pakeičiami pirštų antspaudai, suderinami nervai. Niekas nenorėjo rizikuot, o daktaras – prarasti operacijos metu panaudojamų medžiagų. – Manyčiau, čia atėjai ne šiaip pasilabint ar manim pasigrožėt. Atnešei derlių?
- Be abejo. – atsakė Bilas ir ištraukęs iš kišenės šabalbono ankštis parodė jas medikui. Jo akis nuskenavo su sunkiai dirbančio ūkininko pasididžiavimu laikomas pupas. – Tai kaip, išeis?
- Bilai, man visuomet išeina. Tik va ne pas visus derlius toks kaip pas tave. Ateik rytoj, dalinsiu seniau užraugtą „Aiskaudos Specialųjį“. Alutis bus kaip reikiant. Kaip tokiam sunkiai dirbančiam žemdirbiui, duosiu penkis litrus, kad laukuose neištrokštum. – Bilas su daktaru nusijuokė. – O šiaip, gal tau kokios nors Patobulinimo reikia? Turiu gerų akių, o naujos kartos širdys nuostabios.
- Ne, Aiskauda, ačiū.
- O tavo Sandra? Jai irgi dalių atsirastų...
- Ne, viskas gerai... – atsakė Bilas. Pastebėjęs vampyriškajame veide nusivylimą dėl mažos glimybės ką nors įmantriau papjaustyt artimiausiu metu staigiai pridūrė - Daktarėli, jei ko jai reikės, būtinai atsiųsiu pas jus. Žinot, gal intelektą padidint ar panašiai.
Po šių žodžių sublizgėjo tiek tikroji, tiek dirbtinė Aiskaudos akys ir daktaras permetė kairę ranką per žemdirbio petį. Bilas suprato padaręs teisingai.
- Žinai, duosiu tau rytoj dar litrą „Ypatingojo“, kol nepradėjau pardavinėt. Išgersi su draugais ar Sandra... – daktaras nustojo kalbėti, sustiklėjo natūralioji akis – Kažkas bandė nusižudyti bevalgydamas SMK, turiu bėgti. Iki ryt!
Daktaras nubėgo pasišokinėdamas iš džiaugsmo tarsi zoofilas, radęs neužragintą avidę. Bilas tuo metu laimingas ėjo iš medpunkto: penki litrai „Specialiojo“ ir litras „Ypatingojo“ reiškė šventę. Jis nesiekė tikslingai sužaisti jausmais dėl alaus, bet kas išėjo, tas gerai. Gal tikrai reiks Sandrą nusiųst kokios nors detalės pakeitimui.
Kadangi buvo dar anksti aktyvesnei veiklai, Bilas grįžo į kajutę. Ten atsisėdo prie stalo ir pasiėmė vieną iš knygų. Net 6120 metais žmogui buvo malonūs tikro popieriaus prisilietimas. Pavartęs knygą rankoje ir pasimėgavęs jausmu, jis pagaliau atsivertė šį „Gerausia prieš – Imperinė fantastika“ tomą. Skirtukas ilsėjosi senosios žemės dainiaus Roger Zelazny kūrinio viduryje.
Kelias valandas pakeliavus po alternatyvias visatas, Bilo galvoje užsižiebė raudonas žiburėlis, reiškiantis, kad įvyks neeilinio svarbumo socialinis įvykis: laisvalaikio kambary per holovizorių rodys „Snukdaužis: Gyvai iš Koliziejaus III“. Holovizorius, kai ir grafinės informacijos išraiškos tinklainėje vietoje jos žinojimo, išliko kaip žmonijos atavizmai. Bilas išėjo iš kajutės ir įsiliejo į srautą žemiečių, traukiančių link g-lifto. Galų gale jis atsidūrė patalpoje, dydžiu kiek pralenkiančioje valgyklą ir įdubusią. Ant sienų, be „Grafas Batas Tiškevičius“ ir „Paskutinė Riba“, puikavosi visokiausios žymės, ženklai ir hieroglifai, reiškiantys priėjimą prie gausybės atsipalaidavimą ir malonumą teikiančių įtaisų. Įdubimo viduryje išsiskyrė pilkas blynas, aplink šį ratu keliomis eilėmis kilo visokiausi suolai ir jų ekvivalentai. Sėdimas vietas užpildė klegetuojantys bei feromonus laidantys žiūrovai, kurių daugumą jau buvo vienaip ar kitaip apsvaigę. Bilas nutaikęs vietą tuptelėjo kažkur vidurinėje eilėje.
Vis dar besirenkant publikai, Bilas pajuto kai ką atsisėdant šalia. Tas kai kas buvo apsirengęs labai ekonomiškai (iš standartinės aprangos komplekto būtų galima padaryt apie 20 tokių apdarų), švelniai įdegusios odos, ilgų, šviesių, garbanotų plaukų, žalių akių bei mažytės noselės. Kūną puošė įmantri ir kartais kintanti tatiuriuotė, į kurią žiūrint kai kuriems žmonėms apsvaigdavo galva ir jie nugriūdavo. Tai buvo Sandra, ir ji kabinosi į Bilo ranką šypsodamasi savo nuginkluojančia šypsena. Jos šypsnys „nuginkluojančiu“ vadinosi oficialiai: į ją pažiūrėję keli vyrai bei moterys pametė iš rankų alkoholį, kvaišalus, kiberblokus, savo partnerius bei kitas malonias smulkmenas. Sandra buvo dirbtinis žmogus, Bilui padovanotas už tam tikras paslaugas vienam Nepriklausomo Genomo pasauliui. Iš pradžių tai buvo paprastas (kiek Sandros atveju galima sakyt „paprastas“ malonumų žaisliukas, bet bėgant laikui ji buvo modifikuota, kad taptų protingesne ir dar patvaresne. Bilui ji patiko, kiti vyrai ją buvo išrinkę „Mis Batas“ ir tuo supykdę likusias moteris bei kelias hermafrodites.
Ir štai, nutraukdama bet kokias mintis apie moteriškas kautynes, prasidėjo transliacija iš Koliziejaus III. Koliziejus I užsiėmė sportu, kuriame niekas tikslingai nežudė, Koliziejuje II vykdavo lenktynės, Koliziejus IV pašvęstas antžeminiams mūšiams. O vandens planeta Koliziejus V – jūrų mūšiais bei šlapių marškinėlių rinkimais. Tačiau iš Koliziejaus III transliacijos buvo žiūrimiausios, kadangi buvo žiauriausios. Pačioje pradžioje buvo reklama:
- Užkniso uošvienė? Pirkite anihiliacinę bombą iš „Propoganda Guns“. Garantuota sėkmė, arba mes užmušime taikinį patys...
- Organizatorius – indentifikatorius: užimtam vyrui, neturinčiam laiko įsiminti savo moterų, meilužių, vaikų ir pavainikių vardus ir veidus...
- Naujasis „Solaris Quadro V“ – praskrisite pro pačias stipriausias meteoritų audras, pralenksite visas muitines. Jūsų kaimynai pažaliuos iš pavydo! Įspėjimas: kaimyno spalva priklauso nuo jo rasės ir nebūtinai žalia...
- Prisijunkite prie Imperijos Jėgerių – mūsų ginklai didžiausi...
Pagaliau, po visų archajiškų vizualinių komercializmo ir mecenatų apraiškų turėjo prasidėt kautynės. Komentatorius paskelbė, kad šiandien kausis Kryžiuočių riteris Manrichtas fon Rinkenbakeris ir bevardis Šeštojo Reicho uber-karys, paimtas į nelaisvę vieno iš Reicho išpuolių metu.
Į arena pirmas išėjo kryžiuotis. Juo šarvai vizualiai šiek tiek priminė viduramžiškuosius. Holovizija parodė jo šalmą, apvalų, su kryžiumi ant antveidžio. Šarvai buvo labai aptakūs ir prilipę prie riterio kūno, vietomis matėsi sintetinių raumenų pluoštai. Krutinę puošė didelis juodas kryžius, kontrastuojantis su žlibinančiu šarvų baltumu. Ant dešinio antpečio buvo nupiešta riterio heraldika ir šiaip įspūdingi paveikslėliai. Kairė ranka laikė skydą, kuris, priešingai nuo riterio aprangos, buvo įmantriai išmargintas visokiausiais raštais. Be to, kad galėjo atlaikyti tiesioginį branduolinės granatos pataikymą, jis sugerdavo energiją ir nukreipdavo ją į kostiumo įrangą. Ant dešinio riešo puikavosi smulkus adatinukas. Jo smulkios adatos palikdavo daug smulkių mirtinų skilučių daugybėje stambių Imperijos ir Atkurtojo Kristaus Karių Ir Tikinčiųjų Gynėjų Ordino priešų. Riterio kardas pasižymėjo iki monomolekulinio storio išaštrintais ašmenimis, religinėmis citatomis ir šauniomis graviūromis. Visi riterio šarvai buvo kruopščių meistrų ir neturinčių ką veikti nagingų vienuolių meno kūrinys ir ant nugaros turėjo jėgos lauko generatorių.
Kai liaudis pakankamai pasisotino šia pamaldžia mirties mašina, į sceną išstumta buvo tiesiog mirties mašina. Naciai, įsikūrę niekam nereikalingame atokiame kosmoso regione, vis taikėsi iškrėst kokį genociduką ar pogromėlį ar šiaip didesnius plotus užgrobt. Kai tokia kvaila idėja išsilaikė taip ilgai buvo labai smarkiai universitetuose apsvarstomas klausimas, sukėlęs ne vienas muštynes tarp garbaus amžiaus profesorių. Šiaip ar taip, naciai, laikantys Adolfo H. portretus ant sienų ir sąžiningai perskaitę tik „Mein Kampf“, dabar gamino uber-kareivius. Šie buvo beviltiškai mėlynų akių, šviesių plaukų ir intelekto, neužsiimančio tokiais sudėtingais dalykais kaip spragų ieškojimas partijos dogmoje. Jie buvo maždaug dviejų metrų ūgio, neproporcingai raumeningi aukščiau liemens, storomis nuo raumenų kojomis, galingomis rankomis, papildomomis rankomis, užsibaigiančiomis deimanto kietumo pjautuvais ir iš pečių kyšančiomis ir besisukinėjančiomis plazminėmis patrankomis. Aišku, tokiam svoriui išlaikyti nepargriuvusiam buvo reikalinga raumeninga uodega. Šarvai buvo daugiau efektingi nei efektyvūs, nes dauguma sistemų slėpėsi šio giganto kūne.
Riteris, arenoje ginantis savo garbę, suterštą jo entuziazmo žudyti kitatikius ir netikius, atsistojo į gynybinę poziciją. Vedėjai išjungė nacį kaustantį gravitacijos lauką. Bukmekeriai nustojo priiminėti statymus. Nacis pasirąžė, apsižvalgė aplinkui ir pradėjo spjaudyti į minią įžeidimus, politinę propagandą ir plazmos kamuolius. Jam nieko neišėjo, nes kraujo ištroškusius ir sužvėrėjusius nelyg Šarabano III drakonai poravimosi metu žiūrovus saugojo jėgos laukas, o reichiškai niekas nesuprato. Kryžiuotis pabeldė kardu į savo skydą, nes pripjaudamas priešą, kuris nesipriešina, neatgautų garbės, negautų šlovės ir tikriausiai gautų krušą svaigalų taros ir namų apyvokos daiktų, nuo kurios nesaugo minėtas jėgos laukas. Nacis lėtai atsuko galvą į priešininką, jo sensoriai pradėjo analizuoti plaukiančius duomenis apie varžovą, ausyse grojo propagandiniai himnai. Adolfas Hitleris ir po jo sekę fiureriai tikėjo jo pergale. Jis negalėjo nuvilti Reicho. Johanas 1249alfa parodys šiems netikėliams, kad tik stipriausi išlieka.
Kovą pradėjo iš plazminių patrankų paleisti šūviai link riterio. Šis pasislėpė už skydo. Vienas superkarštas rutulys praskriejo pro taikinį ir išlydė nemažą plotelį arenos smėlio, kitas visa pragaro jėga, karščiu ir subtilumu rėžėsi į besiginantįjį. Laimei jam ir nelaimei Johanui, jėgos laukas ir skydas sugėrė smūgį, energijos perteklių paversdami akinančiu švytėjimu. Kol artimesni žiūrovai įvairiomis kryptimis siuntė blykstė, trumpam sutrukdžiusį žiūrėti kautynes, Manrichtas perėjo į puolimą. Jis pasileido link plazma bevemiančio ir Reicho himnus, liaudyje žinomus kaip „nesąmonės“, giedančio uber-kario. Pribėgęs taip arti, kad net nacis suprato, kad tolimesnis šaudymas neįmanomas, jis padedamas implantų, servovariklių ir sintetinių šarvo raumenų šoko į viršų. Prasklendė virš apstulbinto kiborgo galvos ir grakščiu bei podraug galingų judesiu nurėžė kairė patranką. Daugelyje pasaulių žmonės, pseudo žmonės, žemiečiai ir ateiviai galėjo iš arti stebėti kaip monomolekuliniai ašmenys skrodžia biomechaninę kūno ir ginklo jungtį, kaip plyšta kraujagyslės, energijos kabeliai ir valdymo laidai, kaip laistydama kraują ir kitokius nešvarius skysčius šaudyklė krenta ant smėlio ir nurimsta. Kiti tuo metu galėjo baisėtis deimantinių Johano nagų padaroma žala kairiajai riterio kojai. Tačiau tai buvo vaidinamasis „paviršinis pažeidimas“, koja nerodė jokių ketinimo nukristi požymių ir greitai, greičiau nei riteris spėjo nusileist ant žamės, padaryti kulvertį, kuris būtų sutraiškęs žmogų, ir atsistoti, ji buvo sutaisyta šarvo ir žmogaus vidinių sistemų. Aišku, skubos darbą velnias neša, bet kovos raundui turėjo pakakti ir riteris stovėjo taip pat tvirtai kaip ir prieš nusileidimą. Nacis atsisuko ir paleido šūvį iš išlikusios patrankos. Tiksliau, bandė paleisti, nes Kristaus karys vos nusileidęs į ją paleido seriją adatėlių. Šios negrįžtamai sutrikdė ginklo veiklą ir šis griausmingai sprogo, kartu suteikdamas džiaugsmo visai salėje susirinkusiai „Grafo“ įgulai. Tačiau kova dar buvo nebaigta, nes nacių karo mašina buvo dar nepribaigta. Dėl sprogimo apsvilęs karys žaibiškai puolį riterį, šis vos spėjo atšokt į šalį. Siaubūnas greitai sustojo ir žaibiškai sukdamasis atakavo pseudoranka. Aštrus spyglys bilstelėjęs įsmigo į skydą. Kryžiuočiui jį benukertant kardu, nacis griebė už skydo viršaus ir truktelėjęs atėmė jį iš kryžeivio. Visa apsauginė detalė su Johano gabaliuku nušvilpė link tribūnų (jėgos laukas nebuvo nustatytas kovoti su tokiais ezoteriniais balistiniais sviediniais), kur užmušė vieną žioplį ir sukėlė kautynes dėl trofėjaus. Manrichtas pasinaudojo susidariusia situacija ir nurėžė likusį spyglį. Skausmas atkreipė dėmesį ir uber-karys kirto dešine, nusviesdamas riterį prie sienos, o jo kardą link tribūnų. Atkurtojo Kristaus Karių Ir Tikinčiųjų Gynėjų Ordino narys greitai atsipeikėjo nuo sukrėtimo ir pastebėjo neraminančiu greičiu į jį belekiantį Johaną. Todėl iššovęs kelias adatėles į priešininko kelius, vertėsi į šoną. Nacis griausmingai tėškėsi į sieną, tuo sukeldamas marias džiaugsmo vaikams visoje šią laidą matančioje visatoje. Riteris tuo metu kepurnėjosi tolyn ir jau stojosi bėgti. Tačiau nacio kaukolėje sumažėję smegenys buvo atlaisvinę vietos, kuri buvo užpildyta amortizaciniu geliu ir tai jam leido labai greitai atsigauti nuo mūro taranavimo. Manrechtui jau beveik atsistojus ant jo užgriuvo Reicho laboratorijose užaugintas mėsos kalnas. Kad ir kokie tvirti buvo šarvai, jie grasino neatlaikyti milžiniško spaudimo, kurį suteikė traiškymui sukurtos rankos. Pro odą ant balto šarvų metalo besiskverbiantys agresyvūs mikroorganizmai bei nanobotai situacijos negerino. Jausdamas per alkūnes traiškomas rankas kryžiuotis karštligiškai ieškojo plano išsigelbėjimui, o svieto perėjūnai, žiopliai ir saviskelbos kautynių ekspertai jau gyrėsi pergale ir skaičiavo laimėtus pinigus, kurie nebuvo labai dideli, nes daugumą prilygino didesnę nacio masę pergalės garantui. Ir tada Kristaus karys pastebėjo, kad uber-kario galva buvo tiesiai jo nugara. O ant šarvų nugaros buvo jėgos lauko generatorius. Prisiminęs apmokymus („Perkrautas jėgos lauko generatorius 90 proc. sprogimo jėgos kreipia į priešingą pusę nuo saugomo kūno“), jis greitai mintyse pradėjo leisti komandas. Praėjęs pro daugybę „Ar tikrai norite atlikti potencialiai gyvybei pavojingą manevrą? “ tipo klausimų, jis perkrovė generatorių. Šis pagal visas taisykles susprogo ir vietoj Johano galvos ir pečių liko tik didelis apanglėjusios mėsos ir kabelių plotas. Pats riteris buvo nusviestas kelis metrus į priekį. Tačiau jis sugebėjo atsistoti ir pakelti rankas. Minia sukriokė iš džiaugsmo ir pasveikino nugalėtoją. Į areną įėjo tvarkdariai, paruošiantys scena sekančiai kovai ir supjaustysiantys pralaimėjusįjį suvenyrams. Daug bukmekerių keikėsi ir daug ekspertų stipriai nukrito ant užpakalio apstulbinti kryžiuočio staigios pergalės. Tikintieji, protingieji ir tikrieji ekspertai džiaugėsi padidėjusiu kapitalu.
„Grafe Bate Tiškevičiuje“ irgi vyko panašūs dalykai. Bilui vedantis laimingą Sandrą (sub, pseudo ir taip toliau žemiečiai bei protingi robotai buvo stiprūs tikintieji) aplinkui virė aistros. Keli pralaimėjusieji bandė reikšti pretenzijas, vienas net bandė atimti pinigus, bet greitai buvo atskirtas ir nuo lėšų, ir nuo galūnių.
Bilui parsivedus Sandrą į kajutę, ši nežmonišku greičiu šoko į lovą . tada pasivartė ir pakėlusi paklodės kraštą suteikinėjo emocinį kontaktą, tokį svarbų noktiurnaliniams šabalbonams. Uždarydamas duris, Bilas džiaugėsi savo nuosavybe/augintine/drauge ir planavo tolesnę šios evoliuciją.
Bet tik po šios nakties.