Ne sapnas tai

Nebuvo tai nei saulėta vasara, nei atgimstantis pavasaris…Nebuvo nei šalta gūdi žiema. Net ne auksinis ruduo.
- “Kas buvo tai ?” - klausiamai dėpsojo į mane juodas vabalas iš lėto krutindamas ūsus…
- “Nežinai!!! Nežinai!!!” - caksėjo vandens lašai į paniurusį kambario langą…
- “Sapnas! Sapnas!” - įkyriai šnabždėjo šviežia prakaito dėmė ant kadais baltos mano pagalvės…
Ne sapnas. Tai tikrai nebuvo sapnas.
Ėjau juk miško taku, tam nenusakomam metų laike, ėjau, klupau, vėl kėliausi... Rankom užčiuopiau medžių šaknis vis užtveriančias man kelią, tarpais tegalėjau šliaužti, veidą man lipino įkyrūs voratinkliai... Neturėjau jėgų jų nubraukti... Mane vedė noras sugauti Žinojimą, prašiau, nors lašelį Žinojimo…
Nes tik Žinojimas parodys man kelią ten, kur pasaulis tekės pro pirštus kaip įkaitusios vasaros smiltys…Tik žinojimas atves mane pas tą, įsisupusį į juodą apsiaustą... Taip artima. Taip tolima. Taip sapnuota.
- “Ko reik iš jo?” - nuslydau nuo molėto skardžio…
- “Ko tau reik iš jo?” -sučiurleno skaidrus upelis skardžio papėdėje…
- “Žinojimo tenoriu broli…” - suklupau prie jo, sėmiau rankomis vandenį ir gėriau, godžiai gėriau...jaučiau kaip nuo jo šalčio užgėlė dantis ir  ėmė spengti galvoje…
Vėl bėgau aš gilyn į mišką, medžiai mane spaudė prie žemės, jutau kažkieno Žinančio alsavimą, labai karštą, drėgną alsavimą... Klykdami šaipėsi iš manęs  paukščiai:
- “neverta... juk neverta…”
Pritarė jiems ir snaigės, lipindamos mano blakstienas, nubalindamos plaukus…
Prie žemės tarsi nematomom gijom mane tempė nuovargis, maniau kad priešas... Bet greičiausiai jo vardas buvo Troškimas. Mane migdė aštrus žaliuojančio miško kvapas, liūliavo laumių švelnios dainos, jos lietė savo švelniais baltais pirštais mano purviną šlapią veidą... Nieko taip netroškau, kaip priglausti savo nuvargusią galvą prie miško paklotės trykštančios aštriakvapiu švelnumu... Aš ir priglaudžiau. Nekovojau ilgai.
Priglaudžiau ir išvydau jį. Tą kuris jau matė Žinojimą. Žinojimas į jį įsikūnijo. Žinojimas jį palaimino... Iš po juodo gobtuvo žvelgė nenusakomo šviesumo akys. Ir šypsojosi.
Prabudau jau žinodama: rasiu... Į mane žiūrėjo žilais plaukais užleidusi senus pečius senolė. Tikriausiai Burtininkė?  O gal Žinotoja?.. O gal Matytoja?.. Jos drumzlinos akys tikriausiai jau negalėjo žiūrėti, todėl ji Matė... Matė ir tyliai niūniavo visų užmirštą raudą... Ją protėviai niūniuodavo... jos balsas garsėjo…Staiga ji sugargaliavo:
- “Žiūrėk!!!” - ir šviesa nutvieskė tai ką ji iškėlė rankoje…Tai buvo atsakymas išraižytas, ateitis išpranašauta…
- “Matyk!!!” -aš apakau nuo šviesos, nuo akinančios skaudžios šviesos, į kurią mane išvilko senolė gyvenanti ne laike...ne erdvėje…Besvorė kaulėta būtybė, ilgais išsidraikiusiais plaukais…Atklydusi iš tada, kai dar ugnis tebedegė aukuruos…Kai kertiniai akmenys dar saugojo miestus…
Taip, aš gavau dovaną. Ir nevalia man grįžti atgal. Net žvelgti atgal. Tai atsispindėjo visą Matančiosios tuščiose akyse.
- “Ne tai ne sapnas”. Apžvelgiu mane supančią erdvę... Vabalas... Kavos puodelis... Pagalvė... Slogu... Ir uždarau duris. Palieku tai kažkam, kieno eilė tai išgyventi. O manęs laukia Žinojimas.