Presuodamas šviežiai papildytą
sutrupintų svajonių savartyną,
suknežintus diplomus, padėkas renku:
štai čia, - pavasariais,
aš kosmonautas:
prie žemės trėškiant TOKIAI JĖGAI!
-taros „Šaltinėlio“-
kilau kaip dūmai cigarečių susukti,
o bromuose visi šypsojos, plojo,
nors skrydžiai būdavo
svaiginatys, trumpi.
po nuosmukių, po reto pakilimo,
stenėjo karvėdžio diena:
-tiesa tik kartą per savaitę-
varpams Sekamdienio sukvietus
ponus, ponų piemenis, virėjas,
galingais žingsniais per ganyklas,
-viedru rankoj-
vedžiau karvutes man prigirdyt pieno,
tatai iki žiemos.
Tik apšerkšnijus, lūšnoje
aš teroristas demografinis,
artistas patalų brodvėjuje,
kur ginklas mano
klupdantis ant kelių,
aštuoniasdešimt kilogramų
šypsenos, mėlynių veido dalyse,
riaumojant skaldo šiferį ant stogo:
- Parnešk KO NORS paėst!
nes išgaruosi kaip kasmet
Kalėdinė dvasia,
ir grįši, kad tave kur
tik pavasarį.