Tai, kas galima ir be žodžių

Maža mergaitė suposi ant supuoklės.
Staiga papūtė vėjo gūsis, ir mergaitė krito žemėn.
Ji verkė ilgai ilgai.
Kol berniukas neatėjo tenai.

Jis paguodė mergaitę, papūtė jos žaizdą.
Mergaitė nutilo, įsiklausė berniuko šlamesio.
Ji perbraukė ranka veidą, nušluostydama paskutinę ašarą.
O jis pakštelėjo lūpomis į skruostą.

Ir viskas be žodžių,
Be žodžių, kurie kartais skaudina mus.
Jie plazda ir plazda mūsų lūpomis,
Neatnešdami nieko gero.

Ir kartais be žodžių galima išreikšti,
Tai ką galėtumėm ištarti gestais ir poelgiais.
Tai kam tarti žodį?
Kad suprastų? Ne...

Ir grįžkim prie mergaitės.
Jie ir lyg šiol pažįstami.
Jie ne draugai, jie daugiau nei draugai.
Jie seneliai.
Myli vienas kitą, ir džiaugiasi susitikę tą kartą.