Labas plaukia iš širdies,
ateitis nepaiso vilties,
nelauksiu paskutinio akordo,
keliausiu kur sielos neardo,
siūlau ir tau neatsilikt,
ta dainą šalia kitų išgirst,
ir vos nustojus groti,
stipriu balsu suriaumoti,
taip tai tiesa, ji myli mane.
Kasdien ištartas žodis,
iš niekur tapo nuobodus,
kaip buvo girdėti malonu,
dabar nebelauki tu jos,
ir kaip gi jai juk nežinant,
keliauji per vieną ir kitą,
pakeisti įprastą tvarką,
neleidžiant žinoti tiesos,
nenori įskaudinti jos.
Bet laikas neištaria atleidžiu,
ir dieną praleidęs savaip,
paslysti bedugnėn amžinai.