Nukapotasis

Griovių žiedus fermomis apsklaidė 
Bėgo srutos muilinos neskiestos
Elektrinis praradimų laidas
Išsikrovė smūgiu netikėtu

Kvėpčiojo jausmais ir praradimais
Prakirtimais kruvino metalo
Kaip į jūrą stiklą panardino
Ir nuo lūpų likučius nuvalė

Rausėsi šventaisiais išeiginėj
Ta diena saujelėmis išduota
Ne šūviu nuo išdaviko gynės
Kailiu minkštu avino gauruoto

Nusileido mokymais ant pilvo
Ir ant kojų pilko sujungimo
Ta pašėlus skaisčiaveidė Silva
Taką rausvą prieky pradangino

Šiurpulį pajutę atmestinį
Lygino ir dailino kol matė
Išėjimas kaip kartus pelynas
Šypsena įskaudintos gyvatės

Suko mintį kaip verpykloj liną
Obleliu nuo siūlo plaušus valė
Kalė kryžių iš kulkelių švino
Ir šokdino Silvą cirko salėj

Pasiraivė iš delnų kai krito
Praradimų plėnys tarsi rūkas
Ir trikinkėj rusiškoj karietoj
Tempė brolius kol žolėj susmuko

Iš delnų lašėjo rausvas kraujas
Sako kad Golgotos kalno plynėj
Ligi šiol dviveidžiai viešpatauja
Ir visus pusiauskėla dalina

Gal išaugs prie kelio skausmo medis
Gal po juo pakils ir obeliskas
O žmogus tikėjimą praradęs
Protą apkapojęs geria viskį