Lašelis jūros mano sieloje

                Rytas... Pramerkiu savo bemiegės nakties iškankintas akis ir apsidairau po kambarį. Pajuntu palengvejimą, supratusi, kad čia viskas sava, taip man artima...skausmingai artima... Tik savaitę laiko šios kambario sienos girdėjo mano priekaištus pasauliui, o, atrodo, praėjo jau visa amžinybė...
Žvilgteliu pro langą, ir iš atminties bedugnės išnyra visai neseniai matyti vaizdai... Vėl regiu tą nuostabų rytą, kaitrią saulę, taip artimą man veidą...jau bejausmį, sudarkytą mirties rankos... Ir mano širdį ir sielą užlieja skausmas, begalinė rauda, kuri jau nebeišsiveržia su ašaromis lauk. Ašarų nebeliko. Dabar tik skausmas tūno viduje ir kaip kirmėlė obuolį graužia mano širdį...
Nebegaliu to įvykio išmesti iš galvos, tai kaip nesibaigiantis koškaras grįžta ir grižta i mano mintis, sielą. Tie siaubingi avarijos vaizdai...Tas girtas vairuotojas... Sakyčiau, kad jo nekenčiu, kaip sakiau ankščiau, kad noriu jam iškabinti akis, pasmaugti savomis rankomis...bet aš jau pati nebežinau ką jaučiu...ko noriu... Esu numesta atgal į tą vaikystės gyvenimo laikotarpį, kai reikia susivokti, kas esi...tik aš to daryti nenoriu... Tad kartais nejaučiu nieko, negalvoju apie nieką, tik naršau ir naršau tuos atvaizdus iš manosios atminties, tik kartkartėmis suprasdama, kad tai mano prisiminimai, ir tada pajusdama sekundinį skausmo prisilytėjimą...
Visai neseniai gebėjimas keikti pasaulį už jo neteisybes man bent leido užmiršti tuštumą, paliktą to incidento, ir tik dabar atėjo supratimas, kad tas taip man artimas asmuo jau nebeegzistuoja. Karti teisybė - visa jo egzistencija dabar paremta tik mano atsiminimais ir žemės grumsteliu šalia didžiulio akmeninio mirties saugotojo antkapio...
Nelabai galėdama paaiškinti savo veiksmų, apsirengiau ir išdulinau prie jūros. Kaip ir visi įskaudinti žmonės, aš pasidaviau gamtos šauksmui, tai ramybei, kurios mes pasiilgstame tik kraštutiniais mūsų gyvenimo momentais. Kaip ir kiekvienas gyvis, žmogus savo žaizdas turi išsilaižyti vienas...
Kai sėlinau jūros pakrante, kurios grožis vis praplaukdavo pro mano akis nepastebetas, mano mintys pynėsi be mano pagalbos, piešdamos visą gyvenimą kaip didžiulę dvokiančią dėmę mūsų egzistencijoje, tik tada kodėl mes jo taip nenorim palikt? Visa kas mane supo, man kėlė pasišlykštėjimą. Nenorėjau būti viena, bet man nebuvo reikalinga kienonors pagalba, nes visų veiduose tik ir mačiau tą raudoną vairuotojo snukį... Tikriausiai retas kuris mane vis dar laiko sveiko proto...
Priėjau prie savo mėgstamiausios pušelės ir įsikabarojau jos viršūnėn. Tada apsikabinau jos liekną kamieną ir pajutau lyg šilumą, lyg ramybę, lyg taip dažnai atstumtus paguodos žodžius tekant po jos grūblėta žieve. Tik tada mečiau pirma tiriantį žvilgsnį i jūrą, ir širdis pirmakart suspurdėjo po tokio ilgo laiko... Mačiau tai, ką tik Dievas galėjo matyti pro savo pasaulio langus, nors ir seniai juo jau nebetikiu... Tas blizgantis smaragdinės spalvos padaras, su vis krantą aptaškančiais deimantų krisleliais ar tai gali būti žemiškoji jūra?... Ar tas galybe alsuojantis peizažas yra matomas visiems čia esantiems?...
Pirmoji, po šitiekos laiko, sunki ašara nusirito mano skruostu. Dėl nepaaiškinamų priežasčių jaučiausi laiminga, kaip tik gali būti laimingas gyvenimo išrinktasis. Be paliovos iš mano akių krito ašaros, šiai laimei pažymėti, ir minkštos, purios samanos jas godžiai gėrė...