Savaip

Sutemo mūsų kvartale
kur žiemą krenta sniegas
papuošdamas nuplikusias šakas
vis žaidžia slaptais šešėliais
bespalvį nenugalimą dvasingumą -
be pėdsakų čia vaikšto Dievas
kai kur uždegdamas akies šviesas
tylioj ramybėj grodamas
belaikes pojūčio gaidas
nesuglumau buriavimais - aplink vien tuštuma
nors uždegta Dieviškos juslės šviesa
nėr ilgesio nėr meilės nėr savęs
tik tai norėčiau jausti - deja nėra
savų many aplink
kad pasaką sukurt galėčiau
mintim paglostančią vaikiškas rankas