pratęsimas

Suvynioja į rankšluostį mėlyną vazelę, laikraščiuose ilsisi tūkstantį metų nenaudoti porcelianiniai indai, be proto gražūs. Taupumo sumetimais motina naudojo kitas lėkštes, apdužusiais krašteliais, nuvytusiom gėlėm išpieštas. Kai sykį slapčiomis nusičiupau sniego baltumo lėkštelę, rodės maisto skonis pasikeitė. Bet tai ir buvo vienintelis kartas, kai liečiau prabangų jos porcelianą, daugiau nedrįsau, o kad motina pati būtų pasiūliusi, nė minties tokios nebuvo.

Katinas tykiai murkia kamputyje, nenori palikti šio krašto. Gal ir nepaliks. Motina jau seniai klastingai nužiūrinėja atšertą gyvį. Meta viską, kas sena.

Ji tyliai peiliuku gramdo rausvą tapetų gėlę, tikisi, kad nematau. Atsargiai atlupa mažyti lopinėlį, susilanksto ir užsikiša už palaidinukės. Dieve, kaip sunku visa tai palikti.

Automobilis sunkiai užsiveda – sustingęs, pavargęs, pasenęs. Apsisuku, pro užpakalinį langą stebiu grakščią gatvelę, dailų namą ir baltą katiną šalia mūsų durų. Ima lyti.

Lašų karolėliai tykiai rieda stiklu, sustoja, tvinksta tvinksta ir pasiekę ribą krinta žemyn, tada mainosi tarpusavy, jungiasi į perregimą skraistę ir visiškai užtraukia stiklą. Pievos, trobos, miškeliai – viskas susilieja į vientisą pilkšvą dėmę, nieko neįžiūrėt. Galiausiai ir toji dėmė ima temti temti, o pro tankius debesis vis kyšteli išbalusią galvą apsnūdus delčia. Variklio murkimas ima migdyti, toks jaukus, naminis murkimas. Balto katino letenėlių švelnūs prisilietimai, gėlėtų antklodžių šnaresys gėlėtame kambaryje...

Nubudau jau prašvitus. Pro priekinį stiklą išvydau mamą, jos tamsus siluetas lyg neatskiriama peizažo dalis skendo ryto miglose. Norėjau išlipti, prieiti, apkabinti, bet taip nedrąsu buvo sudraskyti tą ankstyvo ryto tylą, tą tobulą gamtos ir žmogaus dermę. Pasijutau lyg kliuvinys, bereikalingas potėpis harmoningame gamtos paveiksle. Vis dėlto išlipau. Medžiaginiai bateliai akimirksniu sušlapo, ilgai stovėjau, šaltukas kandžiojo kojų pirštus, paeiti reikėtų, pašokinėti, kad sušilt, bet nedrąsu kokį garsą sukelti, kad neatsisuktų motina, kad nepasitrauktų miglos.

Tada ji apsisuko, lėtai prisiartino nuleidusi akis nuo rūko sunkumo sulipusiomis blakstienomis, prisitraukė mane tvirtomis rankomis ir suspaudė glėby. Jos šalti plaukai glaustėsi apie mano veidą, drėgnas megztukas prisigėręs cigarečių kvapo jaukiai glostė man smakrą, iš kažkur atsklido skimbčiojančių šaukštų garsai, kažkas pusryčiavo, iš kažkur mus pavijo dūmų kvapas, kažkur šilta, kažkas dar vartosi savo lovoje, kažkas skandina nakties prisiminimus duše. Mūsų nakties prisiminimui dar lemta tęstis, mūsų naktinė kelionė nesibaigė. Ji stumtelėjo mane į automobilį, pasiraususi krepšiuose ištraukė puskojines, pametėjo jas man ir užtrenkė dureles. Pati prisidegė cigaretę ir ėjo ėjo tolyn. Mačiau ją tolstančią nuo manęs ir taip sunku širdy pasidarė, o jei negrįš, ir kur ji nuėjo?

Grįžo po valandos, atplėšė dureles, įsėdo. Viskas vyko be žodžių, o mes jau taip seniai nešnekėjom, vos pravėrus lūpas prabilti ji ištraukė porą bandelių ir buteliuką pieno. Padavė man ir vėl nieko nesakydama ėmė važiuoti. Nesakydama kur, nesakydama kodėl, bet aš ir neklausiau, juk su ja neprapulsiu, ko gero.