„You go there
you`re gone forever
I go there
I`ll lose my way
If we stay here
were not together
Anywhere is“
[Enya]
Neišplautose į krantą kriauklėse tyliai gimsta perlai. Tinklais į krantą žvejai/brakonieriai tempia dar gyvas, plyštančiais kūnais dviakes. Spurda jos.
Nė vienas stambios kategorijos žvejas nebeieško auksinės, nepasakoja legendų, nematė undinės. Išnyko žvejai Kastyčiai. It „popierinis“ paštas. Užgimė brakonieriai Vasios, Pėtkos, vienas kitas Jonas. Elektrinė žuklė.
Ir jūra.
Abejingai žymi ribas. Nešioja lietų. Supa dangų. Pasiima su savimi legendas apie skrtingas meiles ir neša kaip užkratą susukus į keturis vėjus. Neša neša. Sėja sėja. Šitaip aguonėlės auga...
Jei netyčia atsidurtum jūros vidury, tiksliau, jei galėtum stovėti viduryje jūros, tai būtume pačioje pusiaukelėje. Be matomų krantų. Tik Aš, Tu, jei galėtum, ir pusiaukelė į vieną iš vektorių.
Iš mūsų išeitų puiki geldelė perlui.
Vanduo suneštų kauburėlį išdžiovintų ašarų smėlio. Kartą, gal dukart, per metus nukristų sniegenos plunksna. Tą dieną smėlyje pieštume Rytus, Vakarus, Šiaurę ir Pietus, nes ir taip žinom, kad mylim. Tik kur jūra mūsų užkratą nuneš? Ar „parsiduos“ perlas iš geldelės arabų turguje, ar bus inkrustuotas į britų karalienės karūną? O gal tiesiog nusės jūros dugne, greta undinėlės griaučių?
Aš sakau betkur! Apsisuku tris kartus vandeny ir pasineriu.
Tu išrėki „kur“!? Pašoki. Išgelbėji ir meldi taip nebedaryti:
- „Betkur“ juk nėra „kur“!
- Jei aš būsiu „betkur“, žinosiu, kad ieškai „kur“!
Tada aš stuksenu vandenį pirštais. Tu žiūri į purslus. Išdidžiai tylim iki šiltoji Golfo srovė užsupa iki blogumo.
Mąstau apie pabaigą. Aguonas.
Jūros vidury yra taškas iš kurio reikia sukti į Rytus, Vakarus, Šiaurę arba Pietus. Geldelės toje vietoje augina perlus. Lėtai.
Tik jos žino, kad vektoriai nėra amžini. Ateis laikas, kai nebus laiko. Ir visi taškai tebus jūra.
Į mūsų salą krinta sėklos. Jei tik galėtum būti pusiaukelėje, matytum, kad šiemet vienoje geldelėje ėmė dygti aguona.