serbentų krūmo dalia

Nebėra vakarykščių sapnų,
klegančių po sušalusiais ryto daigais.
Ir deivių,
bandančių sukilt į naivią pūgą.
Tyrumas žaidžia aklinuos šešėliuos
ir plazda ugniniai laukimo sparnai.

Džiaugsme šviesių rytų
išbąla laikas
ir trys akimirkos
veja po tavo pėdom virsta.
Dangiškai žalia.

Grotų atspindžiuos
prabyla žaislinis laivas
ir alaviniai kareivėliai
žygiuoja į visuomet laimingų
dulkių fiestą.

Nutilusios mintys-
lesalas žąsų-
pavėsio serbentu virsta.
Ir žiūri į retkarčiais
pargrįžtančius,
išbalusius dramblius.