ištrauka iš romano „Angelas pilku veidu“

... Kartais kyla absurdiška mintis, kad rusiški rubliai sovietiniais laikais buvo lėtesni, nei dabar reaktyviniais, nuolat krentančiais ir dūžtančiais lėktuvais, keltais, mašinomis, povandeniniais laivais ir dar velniai žino kokiais aparatais lekiantys litai, doleriai, eurai. Gal būdami svetimoje šalyje jie truputį jautėsi nejaukiai ir todėl neskubėjo. Gal. O gal tik aš nepastebėjau iš savo jaukia laime pulsuojančio tolimo, žaliai žydinčio gandralizdžio. Gal. O gal tada buvo truputi mažiau kaukių.  Bent jau supančių mano pasaulį. Juk net senelį šaltį, kasmet atnešantį tą pačią lėlę, buvo galima pažinti.
Tiesa mano gandralizdyje niekada niekas nežvilgčiojo į laikrodžius. Nevisi juos ir turėjo – laimingi valandų neskaičiuoja. Ne, nebuvo jie laimingi, na bent jau patys taip mane, bet į laikrodžius nežvilgčiojo ir niekas už jų nugarų nestovėjo ir nekumščiavo skubėti. Vadinasi valandų jie neskaičiavo. O patarlė yra patarlė. Todėl aš su baime sekdama rodykles ant savo rankos, turiu teisę daryti tokią išvadą. Jie buvo laimingesni.