Kruvinam delne pražydo ledo ašara...
Sušalo kibirkštis tamsiausiame kampe...
Niekingi skausmo pirštai ir vel praganė vasara,
Ta vasara, kuria jaučiau savojoj širdyje...
pirmomis eilutėmis išreiškiamos subjekto mintys, jausmai...o tas "ir vel" parodo kad subjektas visdėlto taip jaučias ne pirma ir tikriausiai ne paskutini kartą...
sakai, gilią mintį... tuomet man nesiklijuoja vasara. arba tas ir vėl, nes pirmos dvi eilutės, rodos, trapios, vienintelės ir nepakartojamos, o ir vėl sako, kad tai lyg ir įprasta.
ačiū visiems už kritika, na bet žinot galiu pasakyti, kad jums atrodo neišplėtotas ar per prastas šis mini kūrinys, tačiau kiti čia gali įžvelgti labai gilia mintį, ir jiems tai gali patikti.kiekvienas žmogus mena ir jo išraiška supranta savotiškai ir džiugu, kad savo meno suvokimu dalinatės su manimi ir nuoširdžiai kritikuojate mano kūrybą. :)
Darius Šarakojis neteisus. Delns kruvins, užtat ir ašara apsivožė aukštielninka. Baisiai jau jai mat smagu tam sūryme vartytis manai? Ir tik nereikia kuolinti, noriu ir duodu kiek noriu.