Šleikštu iš tavųjų lūpų

Aidi sprogstamieji užtaisai,
Gaudžia raketos, švilpia minos praeities...
Ne tiek ir daug tavęs, brangus, praėję,
Kad spjaučiau ant pasaulio šulinio gilaus.

Ne tiek jau daug skambiųjų frazių
Praleidau vėjais pro ausis,
Kad ginčiau tavą praeitį įžūlią
Ir kreipčiau aš kita linkme mintis.

Ne tiek jau daug septyniolika metelių reiškia,
Kai šimtmečius tu griovei nuostabius namus,
Kai šimtmečius melsvų - ne kruvinų - padangių stovus,
Tu leidai ŠAIBOM ir teliko amžino miego svilatis.

Ir kai tu paėmei mane už rankos,
Kai vėlei laisve vadinai,
Šleikštu, likime, dar kartą pasidarė,
Nes aš žinau – ši kova atgal į namus pareis.