Artumas

Rakelė gyveno viena trečiame seno namo aukšte ir netodėl, kad būtų buvus atsiskyrėlė, manau, kad ji tieiog negalėjo pakęsti vienatvės ir su ja pastoviai kovojo, aišku ji buvo per daug išdidi, kad apie tai papasakotų man arba kam nors kitam, gal ji kartais apie tai kalbėdavo su savim žiūrėdama į vieną iš savo vedrodžių, bet aš ir tuo abejoju, ji nepripažino vienatvės ir taip su ja kovojo. Ji buvo labai jauna, labai mergaitiško amžiaus, bet kartais ji mane stebindavo savo moteriškumu, tik jos vaikiškai gyvos akys ir keista judesių inercija išduodavo jos jaunystę. Ji buvo labai gražus vaikas ir nors apsimetė, kad ji to nežino kiekvieno akyse norėjo matyti to patvirtinimą.

Ji mielai iš manęs pirkdavo veidrodžius, jos name, pirmame aukšte buvo kirpykla, kur vienaakis kirpėjas ir jo klientai dažnai tapdavo mano pirkėjais, todėl ten labai dažnai lankydavausi, ir niekada nepatingėdavau užlipti į trečią aukštą pas Rakelę. Jei jos nuotaika būdavo gera ji imdavo iš manęs veidrodį, mainais duodama man savo šypseną. Jos kambaryje buvo daugybė veidrodžių, kai ji likdavo viena ji žiūrėdavo į juos, kalbėdavo ir dainuodavo. Ji labai nemėgo vienatvės.

Rakelė labai mėgo artumą, todėl norėdavo būti arčiau tų dalykų, kurie jai patinka. Ji dažnai lipdavo ant čerpinio savo namo stogo ir remdama kojas į rūdijantį lietvamzdį, ji kalbėdavo su balandžiais, kartais ji jiems atnešdavo maisto ir todėl jie labai mėgdavo, bet būdavo ir taip, kad jai atėjus tuščiomis jų ateidavo tik vienas arba kitas, patikrindavo ar jos rankos tikrai neslepia duonos ar vakar keptos bandelės trupinių ir nieko neradęs nuskrisdavo. Tai labai žeidė Rakelę, ji nenorėjo pirkti meilės, net jeigu ir už trupinius. Rakelė nemėgo būti įžesta ir niekada neverkdavo.

Rakelė mėgo tikslumą, todėl jos šautuvas turėjo optinio nusitaikymo įtaisa, ji niekaip negalėjo atskirti, kuris balandis yra jos stogo balandis, kuris ne, jai jie visi buvo panašūs ir nors sedėdama ant stogo ji įvairiais būdais bandė įsiminti ją ižeidųsį balandį, bet jai tai nepavykdavo. Ir nors ji mėgo tikslumą, ji keršidavo be didelės atrankos, ji šaudė taikliai.

Aš buvau veidrodžių pardavėjas, mano darbas bvuo pardavinėti veidrodžius, dideli, maži ir vidutinio dydžio, skirti moterisškiems miegamiesiems ir viengungiškiems koridoriams, sieniniai ir rankiniai jie turėjo didžiulę paklausą, kiekvienas atsikėlęs ryte ar suvalges kuklius pusryčius prieš dar vieną savo darbo dieną, norėdavo pažiūrėti į veidrodį pataisyti netvarkingai nukritusią garbaną ar nuo lūpos nuvalyti kavos paliktą dėmę, visi žvelgdami į savo veidrodį žinojo ką ten mato, kirpėjas buvo kirpėjas, budelis buvo budelis, mokytojas buvo mokytojas, ir tik Rakelė netilpo į dvimatę aklo stiklo plokštumą.

Tąkart, sėdėdamas minkštame tikros krėslę jos kambaryje, mačiau ją žaidžiančią su pūkais, ji lyg kačiukas tiesė rankas į dangų  pro pusiau pravirą langą gaudydama pūkus, jos šautuvas buvo atremtas į kampą prie palangės. Ji pamiršo man išvirti kavos ir tiesiog džiaugėsi, kad aš matau ją žaidžiančią, kas kelias akimirkas žvilgčiodama į mano pusę ir tikrindama ar aš ją stebiu, ji šypsojosi ir juokėsi. Ji atėjo arčiau manęs, kažką slėpdama delnuose, ji norėjo man tai parodyti, bet aš ją gerai pažinojau, todėl paklausiau:

– Ką ten turi?

Ji atidengė savo delnus, ten tebuvo mažas sužalotas musės kūnelis, matyt gaudydama pūkus ji netyčia pagavo vabzdį.

- Pas ją dar yra viena koja, gali ją nutraukti jeigu nori.

Jos pasiūlymas, buvo toks nekaltai vaikiškas, taip lyg ji man siūlytų kartu su ja pažaisti smėlio dėžėje. Pėmęs mažą veidrodėlį, vieną iš didelės savo veidrodžių krūvos, atsukau jį į ją taip, kad matytųsi ir ji ir musės lavonas. Ji nustojo šypsotis ir paslėpė nuo manęs vabzdį, nuėjo į kitą kambario pusę, ir atsukdama man nugarą ten pritūpė, manau, kad ji nutraukė paskutinę koją. Aš atsisakiau žaisti jos žaidimą, taip užgavau jos vaikišką orumą. Man nebebuvo ką ten veikti.

Eidamas akmenimis grysta gatvele vedančia tolyn nuo jos namo, atsisukau ir žvilgtelėjau į trečią aukštą, ten pro pusiau pravirą langą mačiau ją, rankose ji kažką laikė. Nusisukau. Ir po kelių akimirkų, pajutau, lyg aštrų skausmą, jos artumą.

2001 06 09, Kaunas