Lelijos – Saulės ašaros

Skrendu ir šoku tarp juodų uolų.
Dejuoju kai jaučiu, pabirusių lelijų skausmą.
Tik vidumi bešaukdama kviečiu,
Nes vardan tyro meilės žvilgsnio paaukočiau viską.

Pakylu, nors ir vėl šaltai beriu
Į delną, savo Saulės ašarų įgytą tvaiką.
Nepaisant to, vis vien lėkiu,
Bandau išsaugot paskutinį troškų ūpo saitą.

Virš horizonto tarp kalnų,
Regiu vingiuojančių ir šnibždančių lašelių srautą.
Nuo šiol beprotiškai skubu
Ir ant savęs lieju nubrozdintą gyvybės vaistą.

Dabar... Tiktai dabar juntu,
Laimingą ir be galo švelnų bučinį į rausvą,
Pavargusį ir tuo pačiu,
Žvaliai pašviesintą nuo Saulės, kaitrų skruostą.