Rašyk
Eilės (72546)
Fantastika (2178)
Esė (1694)
Proza (10236)
Vaikams (2465)
Slam (49)
English (1093)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Maya Natsume Maya Natsume

Debesų Liepsna

Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose


1 skyrius

  -Raiha, gal jau laikas baigti darbus? – pasigirdo jos jaunesniosios sesutės balsas. Ji įkišo pro fusumų tarpą savo mažutę ir dailią rudaplaukę galvą, bei apžvelgė kambarį. Pamačius penkeriais metais už ją vyresnę seserį, mergytė nuslinko prie jos.
  Ši sėdėjo kambario vidury ir skaitė iš didelio ritinio, padėto prieš ją.  Pilkšvi plaukai, kurie siekė žemę net jai stovint, dabar buvo apskleidę nugarą, atskirom sruogom vilnijo per rankas ir gulė apie ją. Žvakės liepsna švelniai mirgėjo.
  -Raiha, ar girdi mane? – sukuždėjo rudaplaukė ir tyliai, keturiom priropojo prie sesers kaip katė. Prislinkus prie pat, pažvelgė į jos veidą. Akys buvo užmerktos ir ji tolygiai alsavo, bet iš sėdėjimo pozos nebūtum galėjęs pasakyti, kad ji miega. Šalia gulėjo pora durklų, kurių ašmenys nuožmiai atspindėjo žvakės šviesą.
  Jaunėlė paseiliojo du pirštus ir užspaudė žvakės liepsną. Kambaryje liko tamsu. Staiga Raiha nejudėdama plačiai atsimerkė. Į abi rankas vos matomais judesiais pagriebus po durklą, sustingo. Jaunylė jau tykino laukan. Raiha pašoko ir apsisukus nusileido prie sesers. Šią parvertus alkūne ant nugaros, apžergus priklaupė virš jos ir prirėmė durklus prie „aukos“ kaklo.
Raiha tamsoje vos matė žmogaus veidą. Mergaitė...
  -Tacumi? – nustebo, ai sesuo sustojo net kvėpuoti iš baimės. – Tacumi, kaip tu... – Raiha atsistojo nuo rudaplaukės ir padėjo jai taip pat atsistoti.
  -Aš... Aš maniau, kad miegi, - pradėjo teisintis Tacumi.  Pilkaplaukė padėjo durklus prie žvakės ir ją uždegė. Kambarys nušvito oranžine liepsnos šviesa. Raiha vėl atsisėdo prie ritinio.
  -Niekada nepasitikėk miegančiu drakonu, Bet nesvarbu. Dėkoju, kad pažadinai, - šyptelėjo Raiha ir įniko skaityti.
  Tacumi dar kiek pastovėjo ir liūdnai atsidusus išėjo iš kambario. Prie fusumų ji dar grįžtelėjo į palinkusią seserį ir grįžo į savo kambarį.

Po kelių minučių į kambarį įėjo Kikuka Beku. Ji buvo su naktiniu kimono ir basom kojom nutipeno iki Raihos. Ši pakėlė galvą ir pažvelgė į dar jaunumo nepraradusį moters vaidą. Rudi trumpi plaukai sklido aplink jos gražų veidą. Tacumi paveldėjo motinos grožį. Jos rudas akis ir tokius pat plaukus.
  Kikuka „atsisėdo“ prie dukters.
  -Kodėl dar nemiegi, Raiha? – tyliai paklausė kaik prikimusiu balsu. Raiha nusipurtė vos ne fiziškai pajutus kiek jos motina jai kokti.
  „Vėl pamaloninai tėvą burna, a? Šlykšti žmogysta. “, - mintyse pagalvojo pilkaplaukė, bet garsiai pasakė tik tiek:
  -Dar turiu darbo. Be manęs niekas nesirūpina klanu.
  Kikuka apsimetė, kad neišgirdo kandumo dukros žodžiuose.
  -Darbas palauks. Tavo sesuo jau senai miega. Spėju, jog dabar kokios trys ar keturios valandos. Eik pailsėti.
  -Tacumi visai neseniai čia buvo, - tarstelėjo Raiha ir vėl nusisuko į ritinį.
  Kikuka nepasimetė, mat jau buvo pripratus prie tokio dukros elgesio. Ji dar kiek palūkuriavo ir atsistojus išėjo. Vos siodzė užsivėrė, Raiha metė paniekinantį žvilgsnį ton pusėn, kur dingo moteris.


  Kikuka nuėjo į namą, kuriame buvo miegamieji ir nusprendė užsukti į dukterų kambarį. Kaip įmanoma tyliau pravėrusi fusumus, ji įėjo. Ties langu, gulte miegojo Tacumi. Jos rudi, ilgi plaukai, kurie siekė jai iki kelių, dabar buvo supinti į kasą ir gulėjo mergaitei per krūtinę ir liemenį. Moteris priėjusi priklaupė prie jaunesniosios savo dukters ir švelniai pabučiavo į kaktą. Tacumi susiraukė, apsivertė ant šono, bet nepabudo.
  Ponia Beku atsistojo ir nuėjo pas savo vyrą.


2 skyrius

  Raiha sunkiai atsidusus suvyniojo ritinį ir pasimarkstė. Akis skaudėjo ir vaizdas plaukė. Galvą geležiniais gniaužtais spaudė skausmas. Pilkaplaukė išsitiesė ir atlošė galvą užsimerkdama. Beveik sudegusios žvakės liepsnos atšvaitai glamonėjo sustingusios mergaitės figūrą.
  Galiausiai Raiha pažvelgė į ritinį ir jį paėmusi atsistojo. Nuo nuovargio besipinančiomis kojomis ji nunešė ritinį ir įkišo į lentyną. Netikėtai ant tatamiais nuklotų grindų nukrito lapas, smulkiai prirašytas hieroglifais.
  Pilkaplaukė pakėlė lapą ir nusinešė prie žvakės. Dangaus žydrumo akys greitai perbėgo stulpeliais ir mergaitė vos neparpuolė ant kelių. Baimė palytėjo jos veidą ir pakeitė išraišką. Baigusi skaityti Raiha dar kiek stovėjo nejudėdama ir išplėstomis  akimis  stebeilyjosi į paskutinius hieroglifus. Staiga išgąsčio miną pakeitė įniršio ir pilkaplaukė  uždegė laba, bei išmetė per nišą, vietoje lango.
  Kelias minutes stebėjo kaip tamsoje šoka degančio lapo pelenai. Tada užgesino žvakę. Kaip įmanoma tyliau Raiha greitai nuskubėjo į savo ir sesers kambarį. Iš kampo pasiėmusi savo kardą, ji švelniai pažvelgė į Tacumi ir staigiai vėl užsidegusi neapykanta, nuėjo prie tėvų kambario fusumų. Pataliukais įslinkusi vidun, Raiha užvėrė juos ir nužvelgė tėvus.
  Tėvas gulėjo ant nugaros, nusukęs galvą į šoną. Jo balti plaukai, kurios ir buvo paveldėjusi Raiha, kaip ir žydras akis, sklido apie pečius. Buvo nusiklojęs iki pusės ir matėsi kieta it plienas, raumeninga krūtinė. Motina gulėjo šalia tėvo, padėjusi ranką jam ant tarpkojo po antklode.
  Raiha nusipurtė niekinančiu žvilgsniu verdama savo tikrą motiną. Tėvą mylėjo. Šiek tiek. Abu tėvai jai buvo besąlygiškai griežti, užtat Tacumi jie pasakiškai mylėjo. Raiha net pavydėjo, kad sesuo gaudavo viską, ko užsigeisdavo, o ji turėjo iki išnaktų sėdėti prie raštų ir viena, savo žvėriškom pastangom laikyti klano pamatus.
  Ne kartą ir ne du, tėvas buvo sakęs, kad butent ji po jo mirties turės rūpintis kariais. Prašė nepykti ant sesers, bet Raiha nė nemanė pykti. Mažąją Tacumi ji mylėjo      u už gyvybę. Ji buvo viskas, ką vienuolikmetė Raiha turėjo.
  Pilkaplaukė stovėjo tamsoje ir gniaužė karto rankeną. „Tacumi supras... “ – Skriejo vienintelė mintis kone tą akimirką tuščioje mergaitės galvoje. Ji lėtai ištraukė kardą iš jo makščių ir plienas nuožmiai sužibo pagavęs blausią šviesą.
  Raiha piktai sukikeno stebėdama tėvus. „Ačiū, tėve. Išmokinai mane žudyti tyliau, nei pats moki. Ar jaučiatės saugūs? “ – galvojo ji.
  Mergaitė priėjo prie pat motinos ir ši pakirdusi iš miego pirma pažvelgė į dukrą, po to į šiurpiai boluojanti kardą jos rankoje. Kikuka atsisėdo ir išplėtusi akis įsispoksojo į Raihą.
  -Raiha, dukrele... – tyliai pradėjo motina virpančiu balsu.
  -Tylėk! – sušnypštė Raiha, bet išvargęs tėvas net nejuto, kad kažkas vyksta.
  -Aš mačiau. Radau tą dokumentą, - tyliai, bet niršiai pasakė neapykantos kupinu balsu.
  -Raiha, tai ne tai apie ką pagalvojai, tai... – Kikuka greitai bėrė žodžius, bet savo tirados nebaigė, nes ją užtildė kardas, staigiai pervėręs jos kaklą.
  -Aš žinau ką mačiau... – sušnypštė Raiha ir stingstančiose motinos akyse išvydo savo atvaizdą. Juodas kraujas kliokė ir almėjo. Pilkaplaukė nusiviepus ištraukė kardą ir kelis kartus krūptelėjęs motinos kūnas tyliai susmuko.
  -Viso, tėve... TODO – MEDA! – suriko ir tėvas, staigiai atsisėdęs, dar spėjo pamatyti kardu užsimojusią savo dukrą. Tada pajutęs veriantį skausmą tarp šonkaulių, širdyje, dar išsižiojo šaukti, bet viskas aptemo ir jis susmuko prie žmonos.
  Raiha stovėjo tiesi, rankoje laikydama kardą, nuo kurio ašmenų lėtai lašėjo sumišęs abiejų tėvų kraujas. Piktai vypsodama ji apsisuko ir nueidama prie fusumų įkišo kardą į jo makštis. Ramiai ir abejingai sustūmus fusumus sau už nugaros, Raiha nuėjo į savo ir sesers kambarį.

3 skyrius

  Ryte kilo triukšmas. Raiha, kuri taip ir nesugebėjo sudėti bluosto, sėdėjo gulte ir žvlegė pro langą klausydamasi padrikų karių šūksnių. Tacumi pabudo ir greitai, netarus nė žodžio, apsivilko sodriai raudoną kimono. Pilkaplaukė ją stebėjo. Pati pasirinkus buvo juodą kimono su raudonu drakonu. Abi mergaitės išėjo į prieangį. Prie jų priėjo Ginzo. Juodai balta kimono apranga ryškino jo griežtą, tamsių akių žvilgsnį. Raudoni plaukai stirksojo į šalis.
  Mažosios Tacumi žvilgsnis svajingai apsiblausė  vos jį išvydus.
  -Tacumi – san, Raiha – san... – tyliai pradėjo Ginzo aiškiai nervindamasis.
  -Taip, Ginzo? – aptiška mina Raiha jį „pastūmėjo“ kalbėti.
  -Jūsų... Jūsų tėvai šią naktį... buvo nužudyti, - šiaip ne taip išstūmė iš savęs žodžius.
  Stojo bauginanti tyla. Raiha tik sunkiai atsiduso, bet Tacumi... Tacumi išplėtė akis, sužiopčiojo kaip žuvis išmesta ant kranto ir būtų susmukus, bet sesuo suėmė jos pečius ir padėjo išsilaikyti ant kojų. Tacumi lūpos be garso krutėjo tardamos „tėti“ arba „mama“. Mergaitė mėšlungiškai įsikibo į Raihos ranką. Jos baimės kupinos akys prisipildė ašarų ir rudaplaukė pradėjo plėštis iš Raihos glėbio, bet sesuo stipriai priglaudė ją prie savęs ir nepaleido. Galiausiai Tacumi apkabino Raihą ir gailiai pravirko.
  Ginzo, su užslėpta nuoskauda, stebėjo tą sceną. Raiha atsisuko į jį ir piktu žvilgsniu, bei galvos linktelėjimu parodė šiam eiti. Vaikinas atsiduso ir lėtai liktelėjęs apsisuko, bei nuėjo, o mergaitė pradėjo raminti naudojančią seserį.
2007-05-03 11:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-09 20:07
kondensofkė
nu rimtai, kodėl nepaaiškinti, kas buvo tam dokumente? skaudės tau ar ką.
šiaip okei, man patiko 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-08 11:32
Vilktakis
Kas gal būt tinka anime, netinka prozai. Kai kada atrodo kad tie raudonplaukiai japonai veikia sulėtintai. Ir tėvažudystės motyvas neaiškus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-07 19:55
371110
šiaip man net kiek patiko;)
tik galėjo autorė daugiau erptiškumo įpint, daryt mažiau stiliaus klaidų, nesikartot vis su tais pačiais rytų motyvais, ir t.t.
ateity, manau neblogų darbų padarysi
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-04 12:24
Plogutits 518
:)Nesuprantu kaip ta pilkaplaukė Raiha paveldėjo baltus tėvo plaukus..hm ar ne per daug visame kūrinyje užsižaista tomis plaukų spalvomis..tų žudynių motyvacija tai man taip ir liko neaiški, kaip ir kažkoks iškreiptas dukters pavydas..bet galima būtų pertvarkius padaryti kai ką:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-04 09:57
Natrix
Toks vaizdas, kad žiūrėjai multiką ir nurašinėjai scenas.

2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-03 11:26
Haldir
"Baimė palytėjo jos veidą ir pakeitė išraišką." - venk tokių derinių. Labai kvailai skamba :) Ir daugiau tokių yra, gal kiti pakomentuos.

Šiaip, prastai :/ Rašai daug specifinių žodžių (fusumai, tatamis ir t.t.), bet jie visi pritempti prie temos. Nėra sklandumo. Stilius kapotas - primena scenarijų, o ne apsakymą.

Fantastikos nerasta.

2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-03 11:11
A Puokas
"lėtai liktelėjęs apsisuko," "raminti naudojančią seserį."

taigi, vaikinas lėtai pliktelėjo o sesuo kaži ką panaudojo. Čia tai tikrai fantastika. Tik vienos eilutės magija, o kiek minčių sukelia... ;)

Jūsų,

A.Puokas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą