Našlaitė

Mažam daržely mano
Nedaug gražių gėlių.
Viena maža našlaitė
Pražydus po šalnų.

Tik saulė glamonėjo
Spinduliais šyksčiais,
Šiaurys jau vėl grasina
Lediniais bučiniais.

Kaip veidrodėlio šukės,
Kur vakar sudaužiau
Ant žemės snaigės krenta
Ir sode vis šalčiau.

Jos kaip plaštakės dairos
Pavasario žiedų,
Ant gležno žiedo leidžias,
Kur liko po speigų.

Našlaitės žiedas kužda -
O taip, esi šalta,
Bet aš tave paversiu
Tyra, tyra rasa.

Suspindo visas žiedas -
Ten tvenkiasi gaiva.
Sugers ją sodo žemė
Su ašara mana.