Jūra žiauri

Tą vakarą sūrų,
Kai jūra bangavo,
Dešimtys kūnų
Jūroj siūbavo.

Audra kai pakilo
Saulei pradingus,
Vėjas nerimo,
Jis rodės karingas.

Ir žmonės sukluso,
Jie ėmė skubėti.
Keli net priduso,
Nepajėgė rėkti.

Jie ėjo ir klupo,
Klupo ir ėjo...
Daug jų ten žuvo
Nors nieks nenorėjo.

Ir kaltų nebebuvo:
Gal saulė, gal vėjas?
Žmonių tiek pražuvo,
O kas nusidėjęs?

Tai jūra kalta,
Kad šėlo, bangavo.
Ji bejausmė, šalta,
Aukas tik skaičiavo!

Ir buvo jų tiek,
Danguj kiek žvaigždžių...
O jūrai vis tiek
Negėda klaidų.

O gal ir gerai?...
Nesigraužk dėl klaidų...
Vaikams jau vis tiek
Negrąžinsi tėvų!…