Žiogai,
šokantys mano
pirštų galiukais
nepastebėti bando,
kaip mane nupurto šiurpas.
Nors klausyt nebemoku,
tačiau
jų žingsnelius
visvien išgirstu -
iš laukų ir per žolę,
ties mintim ir ties oda
jie sustoja..
Pagroja varveklius
mirštančiai vasarai
ir nustryksi tolyn.
O aš, kai buvau penkerių -
juos gaudžiau
ir maitinau
savo vėžliukui...
Kaip galėjau pamiršti?
suknežintus jų kūnelius
ir galvas nukąstas.
Lyg
lietaus
lašeliais
matuoju atstumą
nuo savęs iki vasaros,
kai vėl jie sugrįžta..