Supkis mieloji švelnioji
ant medžio šakos
vėjuotą rytą
kai paukščiai užpuls
sužeistą varną
numesk savo šypsnį
ramų nekaltą
vėjas užpūs paskutinę progą
ligonio širdies niekas nemoka
sušildyt
šypsokis mieloji švelnioji
lūpomis rink
skraidančias baimes
varguolių
nurimk, neramink vampyrų rujos
numirs patys
kai apsivalgys ir pamatys
kad varno širdis užnuodyta
liks tik sparnai
prisisek tuos sparnus
jie tau atvers varno kelius ir
nuskraidins, nuskraidins dar toliau
toliau už laiką
plačiau už mintį
neprisiminti
juodų duobių
giliau už skausmą
aštriau už viltį
ten nieks nebuvo
be tų sparnų