Kornelijus pankas

„Skaitytojau“, prieš pradėdamas skaityti, žinok, kad čia keli visai neilgi eilėraščiai.. Nereikia skaityti jų visų iškart ar nuo pirmųjų..
Arba išvis nereikia..

*

Braunas žodžiai per tankius tylėjimus,
Kaip protėvių Dvasia ateina su naujagimio verksmu..
Ar šaltas guolis rytais saulės šešėly,
Raudoja vienatve ir žmogų stumia lauk..
Paleisk akmenį į plastikinius langus,
Lai tie garsai pažadina Tave,
Tegu rytinis dušas išgelbėja tau laiką,
Paklydusį šaltam begluzdiškam miege.
Tegu ledinis gūsis kambary
Išspjauna lauk iš sapno menko..
Lai tie kvaili varnai ant stogo krankia,
Kad pripažintų, jog buvai „ieškojimų kalne“..
Ir bėgi tekinas nuo skardžio,
Nė nesuprasdamas, ką suradai jame.
Eini per parkus, žingsnis žingsniu,
Kaip tie, kurie kopūstiniu drugeliu sklendžia,
O rytą pasitinka mirtimi šalta.
Rauki nei vieno žodžio,
Nė nežinodomas, aš-Tavo draugas,
Eiliniame pasaulyje- eiliniame eilėraščių lape..
Lai tie, kurie iš tikro girdi
Ir tie kurie, bent kiek čia mato ir save,
Jurginais žydi palei tvorą
Užgoždami bet kokią keistą žolę
Sudygusią sesulės Saulės sodintame sode..
... PANKAS

**
Koveris eilėse, (Dave Matthews‘ui)

Verk, širdie, raudok,
Dėl Tūkstančių paklydusių „kodėl? “..
Dėl šaltų naktų ir šerkšno pavasarinio..
Kol mudu laukiame,
Pora rankų ir kojų
Užmiega skurdžiu miegu,
Be sapno, be iliuzijų..
Bet vistiek šoka tarp vilties laužų,
Nors sensta mėnulio pilnaty..

***

Šeši sergantys žmogai, pabudo mano mintyse
Šešis kartus..
Pilki veidai, bet baltos šypsenos,
Tarsi šmėklos ieškančios prieglobsčio..
Nubudo tos dvylika šaltų akių,
Tarytum gęsta žarija atvėsusiam židiny..
(David Lynch)

****

Pamiršto autoriaus eilėraščio įsisavinimas

Kur maišės žalia su raudonu,
Joms mus užkariavus melu,
Svajonės sulipdė svajones
Iš savo pačių skarmalų..

Kerėpla besaikis vienišius,
Tik dviem spalvomis ir garsu,
Nutapė pasauliui paveikslą
Ir paslėpė jį po dangum..

Paveiksle nugimė žmonės
Ir gviešėsi eiti pirmyn.
Aplipo jausmais ir klajonėm
Ir ieškojimais kėlės aukštyn..

Kai saulė ritos ir leidos
Horizonto delnų apgaubta,
Tas dvikojis gyvūnas nedrąsiai
Susikovė su savo liga..

Ir jau tūkstančiai metų praėjo,
O jis vis dar brenda upe,
Tik vieną suprato klajūnas-
Kad meilė tai nėra liga..

*****

Iliuzija tapo negalima,
Kai pati tikrovė tapo iliuzija..
Nuo to laiko, ieškojimai tapo atradimais,
Kurie sukeldavo begales naujų klausimų,
O tiems klausimams atsakyti nauji raktai buvo liejami,
Iš naujo, ir iš naujo ...
Kuo daugiau mintis aprėpdavo, tuo arčiau zenito sprendimas traukės..
Ir kai galų gale jis priartėjo,
Ieškojimų dvasia atgal nusviesta buvo..
Tada mįslės naują kryptį rado.
Virš viso žemiško kūno,
Gerokai toliau nuo meditacijos plotų,
Bet pernelyg arti, kad ankščiau surasta būtų-
Kelio pabaiga slypėjo „ČIA“..

******
Fontanas

Amžinybės klausimas slypėjo ieškojime,
O šie parodė, kad ji mus supa..
Gamtoje- žalioje spalvoje nepabaigtinumas lindėjo,
Tačiau suprasti tam, prireikė pykčio ir meilės..
Ir tik šiems skirtingiems jausmams iš vienos sielos trykštant,
Plačiai užmerktos akys pagaliau atsivėrė.
Prapliupo šiltas lietus,
Ištroškę buvo pagirdyti, o alkani pamaitinti..
Vynas virto vandeniu, o duona- žeme ir durpėmis.

*******

Į žvaigždes kilo norai ir jas mėtė žemyn,
O tiems, kurie manė,
Kad joms leidžiantis, svajones galvot reikėjo,
Atsakyta- Ne..
Nes kiekvienas žiburėlis tenai-
Tai sielos esančios žemėje atspindys..
Palydėk jį krentantį su šypsena,
Bet ne su kaulinamu pažadu grįžti..

********

Šiurkštus vakaro vėjas
Žodžių alsavimą manyje prikėlė..
Daugeliui miegant,
Mintys sakiniais lape virto..
Tatai virė ir garais kaupės
Virš svetimų galvų, vos nušvitus,
Debesim melkšvais augo..
Prapliupus, lietumi šie žodžiai,
Kitų mintyse sėjos,
Augo į dangų vijokliais vijos.
Pagaliau iš nuo padebesų,
Patsai Saulė nusileido..
Dabar visus raštą išmanančius akina..