Plak

Plak, širdute, plak!
nes šviesias mamos akytes bijau aš užgesinti.
Bijau aš, kad numezgus rankom tylą,
ji grauš skyles krūtinėj ir negalėsiu jau liūliuot ramunių pievoj.
Plak, širdute, plak!
Nerauk rimties su gedulo šaknim.
Nenoriu to suraus lytėjimo ant lūpų... ir per skruostus.
Plak, širdute... o gal geriau ir ne.
Nereiks daugiau graudint tų topolių prie kelio,
kai brūkšniuosiu aš ant jų dienas, man likusias mylėt..
... mylėt ir laukt, kol tu, širdute, imsi ir nustosi man skambėti, kol išvis užgesi...