papeikimas

Papeikimas už tai, kad suprantu Tave,
„Savęs okupacijoje“ suradau tiek savęs,
Kad net baisu..
Juk supranti, kad žodžiai mūsų pasaulius kuria,
Todėl baugu, kiek SAVĘS gali atrasti nepažįstamo raštuose..
Kiekvieną raidę ryju lyg pabėgusią iš mano sielos,
Tarsi atplyšusią ir savanoriškai Tavo mintyse atgimusią..
Su nekantrumu akim sausom, nuo nemirksėjimo,
Lapšnoju kiekvieną sakinį, nes jie tarsi nuspėja „kas esu“
Nors sau to nepasakau..
Netgi frazės ir tos iš mano pasaulio,
Tarsi pats iš ateities sau pasakyti bandau..
Baugu, šlykštu.. bet intriguoja..
Juk supranti, kad kartais už žodžio slypi daugiau-
Ne viskas išsakoma..
Tačiau tarsi koks ekstrasensas (nuo žodžių super jausti),
NeBandau ir man pavyksta pamatyti toliau už šių hieroglifų..
Politika.. kinas, povelnių – visą gyvenimą maniau,
Kad tas filmas vadinasi -„prisukamas apelsinas“..
Netgi eilėraštį, dar prieš penketą metų,
Nors ir tokį vaikiškai paprastą sukurpiau apie katarsį..
O juk pradėjau „savęs okupaciją“ ginti,
Turbūt gindamas save.. pykdamas ant kitų..
Juk „tie kurie ne su manim- prieš mane“..
Visur tampausi Tavo atsispausdintą rašliavą,
Tarsi dienoraštį..
Dar neperskaičiau kiekvieno žodžio,
O puslapiai jau sudrengti ir pageltę nuo saulės..
Paskutinį rašalą jiems iš šios kompiuterio dėžės išgauti išnaudojau,
Nors vokiečių gatvės plebėjai,
Jau spaudžia,
rankas ir kojas už neįvykdytą apkapoti žada,
Nebeturiu iš ko jų darbus išspausdint..
Pats į save įsiklausydamas,
Galėčiau fanatikų iškeikt,
Tačiau ar galima smerkti save pažint iš šono trokštantį?
Girdi, rašau ne Tau suprast,
Ką iš dialogų sau randu,
O tam herojui manyje prakalbint,
Nes kolkas monologais „varau“ su savim..
nors ir dvi susiskaldžiusias būtybes atpažįstu juose..
Nėra gailesčio, dažniau pyktis ir katarsis-
Po galais, kas paliko manyje iš Graikiškojo žmogaus?
Juk supranti, pakilęs aukštai žodžių laiptais skaudžiau išsitėkšt gresia..
Pradėjau save skaityt nuo VII-osios okupacijos..
Nuo tezių, nuo atsakymų..
Byra mano klausimai.. plyšta abejonės..
Noriu pažinti, save iš trečiosios savęs pažinimo lango dalies..
Neskaičiau.. Daugiausia nuojauta akla mane aklą lydėjo (lydi)..
Pilnatis man irgi svarbi.. (2006-12-13)
Pažadėjau kažkada savo mergaitei
Visuomet per šią mėnulio fazę nepalikti jos vienos..
Įdaviau tokį tikėjimą, nes pats tikėjau,
Tačiau nuvyliau..
Išplėšiau netesėjimu pluošta jausmų,
Skaudžiai išdrėskiau..
ir panagėse liko atplaišų šio skausmo.
Holivudinis pasakojimas apie kavą..
Radau ten tiek jau atrasto,
Nors ir naiviame idealizme-
Menkoje amerikietiškoje svajonės ir meilės kryžkelės fikcijoje..
Prakeikimas, čia dar ne viskas-
Teperskaičiau dalį.. bijau į kitus Tavo kūrinius žiūrėti..
  to be continue..

      Ačiū