minties sąsiauris

„Skaitytojau“, prieš pradėdamas skaityti, žinok, kad čia keli visai neilgi eilėraščiai.. Nereikia skaityti jų visų iškart ar nuo pirmųjų..
šįkart pats savim nusivyliau, bet pagal grafika dar spėju..

sadūš

Kada prasideda žmogaus lyriškumas?
Tada, kai virpa kūnas nuo liepsnos,
Kai priverčia nematantį per langą šokt
Nors dar ne Lapkritis...
Kai priverčia vos žinantį raudoti?
Kai širdį persmelkia abejonės,
Dėl to ką sukūrei ir turi..
Kai sužinai, kad esantis šalia nešioja gyvybę pilve?
Kai geriantis apačioje pavydi tavo blaivo džiaugsmo..
Kai gimsta kūnas širdyje
Ir plyšta skausmas nuo KITO skausmo.
Pasakyki, kam tiek vargti ir ieškoti to,
Ką rado nuo neatmenamų laikų klajojantys klajokliai..

Tik tam, kad patys, patys..
Bet ne kas nors kitas
Šauktu gyvastį ir verktu liūdesį..
Tik tam, kad baimė sukirmytų ir išlaisvintu..
Ieškojimams ir net bereikšmiams atradimams..
Laiškams neatplėštiems rašyti..
Tam, kad atsisėdus ant Ladakalnio, nurimus,
Apžvelgti grožį, tam, kad visą tai išnaujo Tavyje atgimtu..
***

Žydi obelys,
Žydi pienės,
Žydi ežeras...
Ir „Žydi“ mano oda nuo tokio žydėjimo..
2006-05-23

Šermukšnio laiptais einu namo,
Išliejęs dieną su tavim drauge,
Bet toks laimingas dėl kiekvieno lašo,
Nes mudviejų širdis juo dangus aptašo..

Ir „pučiantis angelas“ trimituoja džiaugsmą,
Tegu gatvės raudonu vynu srūva,
Tegu sienos žodžiais prabyla,
O spynos, graviruotos vardais- amžinai nerūdija.
Lai Užupio šviesos naktį globoja,
Kaip tavo mintys nepaliauja kilti..
Kilti į rytdieną, nešti saldumą,
Plukdyti aistrą, gondolom, kanojom..
Upe, vandenynais, debesim ir vėjo kalnais
                    bei slėniais...
          Tikėk!
2006-11-20