Keistoj nakty

Pavargau raškyti ledo gėlą,
pavargau mažų namų
auksiniu Vilnium būt.

Trupiniai nubyra,
uždanga margo milo pakyla.
Saliut, pavargęs Pasaulio bokšte,
aš einu akimirkos vėjų krantais.
Ir tik trys pražydę vidudienio lapai
bando vėl priverst žiūrėt
į plunksninių debesų užtvertą dangų.
Naiviai iškankintą.

Tamsa nuleidžia šydą
ant perlamutrinių vėjo plaukų.
Kažkur po Vilniaus sienom
blaškosi Šekspyras
ir neranda  atilsio
nakties drugiai.

Uždanga pakyla
ir aktoriai sužiūra,
į krištolinę menę stebinčias žvaigždes.
Atodūsiai miesto gatvių nutyla.
Ir tik dvi baleto deivės
sukas vilkeliu
sudegusioj nakty.